Dienoraštis

Atsakau tik už savo įrašus :) Domas.

Atostogų pasiūlymas

Jei kam nusibodo turimas darbas arba negalite jo rasti krizės kamuojamoje Europoje, štai įdomus darbo pasiūlymas krizės kamuojamoje Japonijoje - vieną mėnesį keliauti po Japoniją ir aprašinėti savo įspūdžius. Tiesa, atlyginimas nulinis, bet visos išlaidos kompensuojamos. Taigi, tai ne darbo pasiūlymas, o atostogų pasiūlymas. Pirmyn.

Yokohama

Dviratis
Jau nuo rudens norėjau įsigyti dviratį. Žiemą šis noras šiek tiek aprimo, bet pavasarį vėl prabudo. Zyziau pažįstamiems japonams, kad padėtų man įsigyti - surastų kokią nors dviračių parduotuvę, ar naudotų dviračių turgų, ar bešeimininkių dviračių pardavimo aukcioną (būna ir tokių). Niekaip. Galiausiai susiradau keletą dviračių japoniškoje Amazon svetainėje. Kainos apie 10 kY už naują 7 pavarų normalios išvaizdos dviratį. Turiu galvoje padorų rėmą, purvasaugius, ne pusės kvadratinio metro dydžio sėdynę ir be idiotiško krepšio pirkiniams, kurie čia labai populiarūs. Nors krepšys - mažiausia bėda, visada galima atsukti ir numesti kur nors po velniais.

Taigi, pasisodinau vieną bendradarbį ir sakau: susiradau dviratį pats, padėk man susimokėti ir paaiškink kitas sąlygas. Pažiūrėjo jis, pakraipė galvą, sako, nelabai tie dviračiai. Ir pats žinau, kad nelabai, bet ar yra kitas variantas? Pasirodo, yra. Jis pagalvojo dar penkias sekundes, pakalbėjo su kitu bendradarbiu, ir šis pažadėjo man paskolinti savo dviratį, kurio pats nenaudoja. Blin, galvoju, tiek zyziau visam pasauliui, o dabar per pusę minutės viskas susitvarkė. Lyg susitarę buvo iš anksto. Nesuvokiama.

Taigi, dviratį gavau už 0 pinigų. Be to, nebus problemos, kur jį nukišti prieš išvykstant. Dviratis kažkada buvo itin geras. Jaguar gamybos. Buvo, bet.. Tiek rūdžių, kiek šiuo metu yra ant to vargšo Jaguaro, būna tik ant Opelių. Bet čia ne savininko apsileidimas, čia japoniškas stilius. Dviračius dauguma žmonių laiko lauke, kai kas net po stogu nuo lietaus, tad stebėtis neverta. Tokių surūdijusių griuvenų pilnos aikštelės ir keliai, tad niekuo neišsiskirsiu. Šiek tiek pavažinėjus stabdžiai jau nustojo girgždėti, tikriausiai rūdis nutryniau. stebiuosi, kad pavaros junginėjasi beveik be trukdžių. Sėdynė šiek tiek per žema, bet ten yra tiek rūdžių, kad pats neatsukau. Ne ne, jūs neįsivaizduojate - ten yra tiek rūdžių, kad net dviračių serviso darbininkas atsisakė man padėti..

Yokohama
Ilgą laiką nuo 1637 metų Japonija buvo visiškai uždara užsieniečiams. 1853 metais į Japoniją atplaukė amerikiečiai, šiek tiek pagrasino ir pasiūlė gražiai susitarti. Pagrindinė sąlyga - užmegzti diplomatinius ir ekonominius santykius tarp valstybių. Japonai pasižadėjo atverti savo uostą laisvai prekybai. Pasižadėjo, bet vis tiek nenorėjo įsileisti. Ką daryti? Išdurti amerikiečius. Vietoje to, kad įsileistų juos į Tokijo uostą, surentė pora prieplaukų Yokohamoje (kuri tuo metu buvo visiškas kaimas su keliais šimtais žmonių ir ryžių laukais, nutolęs nuo sostinės per 25 kilometrus) ir pasakė, kad Yokohama - tai Tokijo pietinė dalis. Taip buvo įkurta Yokohama, per pusantro šimto metų, nepaisant dviejų masinių sunaikinimų, užaugusi į miestą, turintį daugiau gyventojų nei Lietuva.

Nors po to įvykio Japonija užmezgė diplomatinius ir prekybinius ryšius su visomis didžiosiomis to meto valstybėmis, užsieniečiams vis tiek nebuvo leidžiama laisvai judėti Japonijoje. Yokohama tapo laisvuoju uostu, o greta jo buvo nustatyta teritorija, kurioje gali gyventi užsieniečiai. Dėl šitos priežasties būtent Yokohamoje apsistojo absoliuti didžiuma užsieniečių, kurie gyveno europietišką gyvenimą - statėsi europietiškus namus, bažnyčias, teatrus ir visa kita. Yokohamoje atsirado mažoji Europa. Panašiai atsirado ir didžiausias „čainataunas“ Japonijoje.

1923 metais Japoniją šiek tiek padrebino Didysis Kanto žemės drebėjimas. Padrebino tiek, kad iki 2011 metų tai buvo stipriausias žemės drebėjimas Japonijoje. Labiausiai nukentėjo būtent Yokohama. Dauguma likusių gyvų europiečių išsilakstė, mažoji Europa pamažu nyko. Ne viskas pražuvo, iki šių dienų liko įvairūs europietiško stiliaus namai, parkai, kapinės. Visa tai šiandien vadinama Yamate rajonu.

Prieš kelias savaites drauge su savo naujuoju draugu Rudžiumi vykau aplankyti Yokohamos uosto. Įdomiausia dalis man - būtent Yamate, su išlikusiais europietiško stiliaus namai. Nemažai jų galima laisvai aplankyti, juose įkurti muziejai. Dalyje išlikę autentiški interjerai, baldai. Kituose įkurti bendruomenių namai (?), vyksta edukaciniai renginiai (pavyzdžiui, puokščių iš dirbtinių gėlių paroda - kas per nesąmonė!). Be muziejais tapusių pastatų, dar galima aplankyti europietiškas kavines, britiško stiliaus parką, jau minėtas užsieniečių kapines, bažnyčią (pataikiau į mišias ispanų(!) kalba). Jei ne du milijonai siaurų akių, jausčiausi esąs jaukiame europietiškame dvidešimtojo amžiaus pradžios miestelyje.

Tuo pačiu užsukau į Motomachi. Tai ilga gatvė su parduotuvėmis ir kavinėmis, kuri savaitgaliais paverčiama pėsčiųjų zona. Tačiau iš parduotuvių asortimento nusprendžiau, kad ji labiau skirta vietiniams, o ne turistams.

Toliau keliavau į jau minėtą „čainatauną“. Niekur nesu matęs didesnės vietos, kur būtų parduodama tiek kiniško šlamšto, net žymieji Gariūnai ir Maksima nusileistų. Vienas įdomesnių objektų - Kanteibyo šventykla. Kadangi turistinis gidas labai rekomendavo, suvalgiau KAŽKĄ. Tokia kiniška bandelė su įvairaus skonio įdaru (valgiau su mėsa ir daržovėmis), verdama garuose. Šiek tiek primena gruzinišką khinkali, tik šis verdamas vandenyje. Tos kiniškos bandelės pavadinimo neatsimenu. Gide rašė vienaip, internete radau antraip, o bendradarbiai sakė dar kitokį pavadinimą.

Jau visai sutemus aplankiau Yamashita parką. Jo atsiradimo istorija liūdna. Po 1923 metų žemės drebėjimo buvo tiek sugriovimų, kad japonai nesugalvojo, kur dėti luženas kitur, kaip tik pilti į jūrą. Taip atsirado 750 metrų ilgio ir 50 metrų pločio parkas įlankos pakrantėje. Būtent tas vaizdas ir traukia žmones. Dar yra fontanas, rožynai, pievelės ir daug betono. Ten nelabai leidžiama važinėti dviračiai, bet supratau tik tada, kai pralėkiau visu ilgiu nenormaliu greičiu. Labai geras betonas (pala, dar nepasakojau apie japonišką betono mafiją, tiesa?). Pralėkiau dar kartą. Aš esu 外人, man galima nesuprasti (=apsimesti nesuprantant) kai kurių taisyklių.

The National Museum of Western Art, Tokyo
Dar vienas europietiškas taškas Tokijuje. Prieš daugiau kaip šimtą metų toks japonas 松方 幸次郎, verslininkaudamas Europoje, nusipirko šiek tiek paveikslų, skulptūrų, grafikos darbų. Maždaug 10 kilovienetų. Norėjo parsivežti viską į Japoniją ir čia įkurti muziejų. Deja, Japonijos valdžia tuo metu buvo šiek tiek išdidi ir pasiūlė tam ponui susimokėti kuklius mokesčius už importuojamus meno kūrinius - lygiai 100% kūrinių vertės. Tad didžioji kolekcijos dalis liko Europoje, ją čia sėkmingai naikino karas, krizė, gaisrai, vėl karas, nacionalizacija ir kitos nelaimės. O tą dalį, kurią jis vis dėl to parsivežė į Japoniją, sėkmingai subombardavo amerikiečiai. Galiausiai kolekcijos likučiai atsidūrė būtent šiame muziejuje. Ir paaiškėjo, kad tas dėdė nusipirko nemažai žymių ekspresionistų paveikslų. Pavyzdžiui, net 18 Klaudo Monė paveikslų, mat jie abu buvo geri draugai, eidavo drauge įkalti. Daug muziejuje gėrio sukaupta, verta pažiūrėti.

Pakistano - Japonijos draugystės dienos
Į jas vakar patekau visai netyčia. Baigęs žiūrėti į paveikslus, išėjau į Ueno parką ir girdžiu kriokiant musulmonišką muziką. Nuėjau paspoksoti. Vyko šokėjų pasirodymai, tada drabužių demonstravimas ir/arba gražuolių rinkimai. Atrodė, kad pasiruošta nebuvo, viskas daroma ekspromtu. Vedėjas painiojosi šūkaliodamas japoniškai ir angliškai. Dar vyko pakistanietiško maisto pardavimas ir valgymas bei pakistanietiškų daiktų prekyba. Pusė milijono japonų ir pusė milijono pakistaniečių. Bendrai paėmus - didelis balaganas, kurį sunku pamatyti Japonijoje.

Susigundžiau ir aš. Valgiau kažką keistu pavadinimu. Priminė šašlyką, sumautą ant bambukinės lazdelės. Skirtumas nuo lietuviško - čia prieskoniai sudarė mažiausiai 50 procentų, beveik galima sakyti - prieskoniai su mėsa. Baigęs valgyti supratau vėl padaręs klaidą - „čainataune“ valgiau mėsinę bandelę, o čia - šašlyką. Kilo negeras įtarimas. Su panele Mantryda neteko susipažinti, bet kokią mėsą ten valgiau iš tikro? Juk sakoma, kad kinai valgo viską, kas juda, net lėktuvus.. Pakistaniečiai man irgi didelio pasitikėjimo nekelia..

Keletas minčių.

Skėčiai
Japonai mėgsta skėčius ilgais nesulankstomais kotais. Vos ne kiekvienoje parduotuvėje galima tokį įsigyti nuo 210 jenų. Tokie - patys pigiausi - būna permatoma plastikine danga, o kainai kylant pasirinkimas didėja. Skėčių kokybė tikriausiai nėra pati geriausia, nes daug esu matęs išmestų su šiukšlėmis. Ir dar mačiau šiukšliavežę, su tam tikroje vietoje prikištų sulūžusių skėčių „puokšte“.

Kadangi skėčiai pigūs, japonai nelabai juos ir saugo. Ir dažnai pameta. Traukiniuose vis primena: „Išlipdami iš traukinio nepamirškite pasiimti skėčių ir kitų daiktų“.

Lyjant lietuj dauguma parduotuvių prie durų pastato stovus su plastikiniais maišeliais skėčiams įsidėti. Žinoma, maišeliai nemokami. Galvoju, kad išradingi lietuviai tokių ilgų maišelių priglobtų didesniais kiekiais ir sugalvotų kaip juos dar panaudoti.

Aš turiu sulankstomą skėtį. Gerai, nes galiu susikišti jį (ne į šikną, o į kuprinę), ir nereikia nešiotis jo rankoje. Negerai, nes sunku sukišti jį į maišelį. Sakysite, ir ilgą skėtį gali būti sunku sukišti į ilgą maišelį, ypač, kai skėtis šlapias. Tiesa. Bet.

Šiandien lyja lietus, tad prie parduotuvių stovi stovai su maišeliais. Tačiau prie vienos parduotuvės maišelių nėra, bet stovi keista šiukšlių dėžė. Dėžė aukšta ir siaura, be vienos sienelės. Viršuje skylė, matosi įdėtas pražiodytas plastikinis maišelis. Mesk savo seną skėtį po velnių ir pirk naują? Nea, čia ne Amerika. Tai aparatas, padedantis sukišti ilgą šlapią skėtį į maišelį. Tiesiog sukiši ten savo skėtį, lengvai patrauki už rankenos į šoną ir - volia! Pro tą dėžės sienelę, kurios nėra, ištrauki savo skėti su maišeliu, o betraukdamas automatiškai įstatai į vietą ir pražiodai kitą maišelį, laukianti savojo skėčio. Genialu.

Defliacija
Yra toks reiškinys, kurio Lietuva jau seniai nematė, bet Japonijoje jis vyksta jau ilgą laiką. Defliacija. Kainų mažėjimas. Jei skundžiatės, kad nuolat kyla kainos, nustebsite - japonai skundžiasi, kad pas juos kainos mažėja. Valstybės mastu tai atrodo taip. Japonijos ekonomika stagnuoja jau dvidešimt metų, o esant defliacijai, natūralu, net šiek tiek mažėja. Tai iššaukia visą eilę blogybių - mažėjant kainoms traukiasi įmonių pardavimai, sumokama mažiau mokesčių, sunkiau surenkamas biudžetas, kyla spaudimas mažinti atlyginimus, mažėja žmonių perkamoji galia, ratas kažkaip užsidaro ir pasaka tampa begaline.

Tačiau trumpu laikotarpiu žmonėms tai gali atnešti naudos, ypač, jei pajamos yra fiksuotos. Pavyzdžiui, man. Per septynis mėnesius, kuriuos esu čia, ir aš pastebėjau, kad kai kurių maisto prekių kainos sumažėjo. Pavyzdžiui, duona nuo 78 jenų iki 68, kažkokie šokoladiniai saldainiai nuo 268 jenų iki 178, skani pieniška arbata nuo 178 jenų iki 138. Kartais parduotuvės šaukia, kad tam tikroms prekėms vyksta AKCIJA, bet imu manyti, kad akcijos laikas yra neribotas, ir ji net turi savo pavadinimą - DEFLIACIJA.

Tad galutinai nustojau stebėtis, kodėl bendrabučio taisyklių 2002 (!) metų versijoje įrašyta pusryčių ir vakarienės kaina (atitinkamai 158 ir 473 jenos) nepasikeitė iki šiol. Nebent galėčiau stebėtis - o kodėl kaina nesumažėjo? Na, gal porcijos padidėjo, arba padažo geresnio nuperka.

Parduotuvė valgykloje
Įmonės valgykloje yra nedidelė parduotuvė, kurioje galima įsigyti užkandžių, gėrimų, spaudos. Be viso šito, vos ne kasdien vyksta papildoma teminė prekyba. Esu matęs prekiaujant patalyne, kava, japoniškais saldumynais, paprastais saldumynais, tušinukais, daržovėmis. Šitai atrodo įdomiausia. Yra tokia daržovė Japonijoje - japoniškas ridikas. Žalio nesu valgęs, o virto jo skonis šiaip sau. Bet ne apie tai dabar. Japoniško ridiko ilgis gali siekti net pusmetrį. Visai norėčiau pareiti į mūsų biurą rankoje nešdamasis tokį ridiką. Tik ką paskui su juo veikti?..

Juokeliai
Kaip Lietuvoje tinka sakyti juokelius apie kvailą lenką, zirgagalvą latvį ar lėtą estą, taip Japonijoje tinka sakyti juokelius apie kinus. Tikriausiai tokia jau žmonių savybė visame pasaulyje - „mylėti“ savo kaimyną. Klausiate, o kaip korėjiečiai? Pietų korėjiečiai - draugai, šiaurės korėjiečiai - minia išbadėjusių žmonių ir saujelė psichinių ligonių. Negražu juoktis. Čia rimtai. Bet iš tikro visi korėjiečiai yra viena tauta..

Poezija

Tikrai šiknai reikia šikniškos poezijos. Pavyzdžiui, tokios:

Niekada niekada niekados
Neišdygs ant šiknos
Lietuviško grūdo daigelis.
Nors ir daug ten trąšos,
Bet nėra šviesos
Ir lietuviškos žemės žiupsnelio...

Sakysite, nieko čia gero, seniai žinomas ir milijoną versijų turintis eilėraštis. Teisybė. Bet vis apie šikną.
Gerai, pabandykime kitą.

Neduokit vaikams degtukų.
Nepirkit Širviui degtinės.
Geriau nupirkit Baltušiui peruką,
Nes jo galva - kaip šikynė.

Čia irgi milijono metų senumo ir du milijonus versijų turintis eilėraštis. Vietoje Baltušio ir Gorbulskis, ir Leninas sueina. Esu tikras, kad šitą pirmą kartą išgirdau iš savo mamos (ačiū, mamyte!), tad jaunesnieji skaitytojai gali būti negirdėję.
O štai dar vienas šedevras. Manau, išgirdau iš sesers prieš kokius penkiolika metų. Prieš pora dienų prisiminiau visai netyčia, ieškojau internete ir neradau. Tiksliau, guuuuuuglas nerado. O jei guuuuuuuuglas neranda, tai kaip ir nėra, tiesa? Negalima, tikrai negalima tautos išminčiai leisti pražūti. Taigi, debiutas Šiknoje!

Bėga dienos tartum katės
Nuo pasiutusių šunų.
Na, ir velnias jų nematė,
Tegul bėga, aš einu.

O ant kelio kažkas guli,
Ant širdies, ant kepenų.
Guli kiaulė su žvanguliais,
Nusispjaunu ir einu.

Kartais lyja, kartais sninga,
Kartais trūksta pinigų.
O aš vaikštau, kur patinka,
nei namo, nei iš namų.

Kažkur namuose mėtėsi knygutė, kurioje - vaikiški eilėraščiai apie Leniną. Kadangi jo galva kaip šikynė, tai kaip ir tinka rašyti čia. Bet apie tai kitą kartą. Dar reikia tą knygutę surasti.

Kilogramas platinos

Viena darbuotoja, tvarkytoja aktyvistė, eilinį kartą sugalvojo perdėlioti kažką iš vienos vietos į kitą - „kad būtų geriau“. Viename stalčiuje radusi įdomių dalykų, parodė mums. Tai buvo bent keturi platininiai dubenėliai, kokių 150 ml talpos, po 150 g kiekvienas, ir daugybė platininių vamzdelių, apie penkių centimetrų ilgio ir pusės centimetro skersmens. Vamzdeliai supakuoti po dešimt, ant pakelių užrašyta: 75 g. Dar buvo ir aukso kapsulių (?), bet kiek mažiau - sauja po 2 cm ilgio. Pakilnojau dubenėlį, pakilnojau vamzdelius. Gražu, blizga. Vienas platininis dubenėlis - tai netoli vidutinio metinio atlyginimo Lietuvoje, pagalvojau aš ir neįsidėjau jo į kišenę.

Velykos arba kaip aš pinigus ploviau

Vakar buvau Kamakuroje. 30+ km nuo barako. Ten daug šventyklų - ir budistų, ir šinto. Svarbiausias objektas - didžiulė Budos skulptūra Koutokuin šventykloje.
Kitoje šventykloje galima pinigus plauti (panašiai, kaip kad pasakojau šiame reportaže). Tikima, kad išplauti pinigai padvigubės. Kitur rašo, kad šiaip finansinė sėkmė aplankys. Na, ir plauna žmonės masiškai - deda pinigus į šiaudų dubenėlį ir pila vandenį. Dažniausiai žmonės naudoja monetas, kad greitai nudžiūtų. Kai kas - 1000 jenų banknotus. Paskalauja, ištraukia, tada mosikuoja ir džiovina. Cha, dar prie stendo su žvakėmis pakabinti užrašai - banknotai patys išdžiūsta greitai. Tikriausiai yra idiotų, kurie džiovina kišdami prie žvakių liepsnos ir sudegina.
Taigi, aš irgi ėjau plauti pinigų. Turėjau 4 banknotus po 1000 jenų. Sudėjau visus, tačiau galvoju, kad vis tiek mažai. O daugumą pinigų laikau banko kortelėje. Tai įdėjau plauti ir kortelę. Moderniai. Turėtų sueiti - tas pinigų dievas juk negalėjo žinoti, kad žmonės laikys pinigus kortelėse. Ir dar vienas dalykas, kurio nesupratau - kada pinigų dievas pradeda tuos pinigus dauginti? Žinau, kad ne iš karto, nes išplovus liko tie patys banknotai ir kortelė. Tačiau kada? Man svarbu, nes ketvirtadienį turėtų pervesti stipendiją, tai būt gerai, kad pinigų dievas neskubėtų, palauktų iki savaitės galo.. O tada jau prašyčiau dvigubai.. Na, gerai, ir pusantro karto užteks..
Tokie reikalai.

地震

Šiandien 17:59 Japonijos laiku Čiboje, Tokijo priemiestyje, įvyko tai, ko vis laukiau - šiek tiek bijodamas, šiek tiek smalsaudamas. Japonijos meteorologinei agentūrai prireikė vos keturių minučių, kad internete atsirastų toks paveiksliukas.
test

O ką tuo metų dariau aš?
0. Per kelias sekundes suvokiau, kas vyksta.
1. Palindau po stalu.
2. Pagalvojau, kur mano šalmas.
3. Daugiau nieko nespėjau, nes baigėsi.

JMA rašo, kad drebėjimo stiprumas buvo 4 balai pagal JMA seisminio intensyvumo skalę, kuri skiriasi nuo mūsuose geriau žinomos Richterio skalės arba momentinio stiprumo skalės. Aš gyvenu apie 50 km į vakarus nuo epicentro. Keista, tačiau iš žemėlapio matyti, kad stipriausiai žemė drebėjo būtent šiose apylinkėse. Tikriausiai tai lemia žemės plutos sandara. Pats drebėjimas truko vos 10 ar 15 sekundžių.

Mums pasakojo, kad, žiūrint televizorių, likus kelioms sekundėms iki žemės drebėjimo, per visas programas parodomas perspėjimas. Deja, iš anksto nustatyti, kada ir kur tiksliai įvyks žemės drebėjimas, neįmanoma. Manau, kad perspėjimas prieš tas kelias sekundes atsiranda tada, kai epicentre esanti pirmoji stotis užfiksuoja virpesius. Kadangi seisminės banga sklinda baigtiniu greičiu, lygiu nuo 2 iki 8 km/s, tai spėjama įterpti pranešimą. Man pačiam dar neteko matyti.

Saugumo mokymų metu turėjome galimybę patirti stipriausią, 7 balų, žemės drebėjimą, kuris, aišku, buvo dirbtinai sukeltas specialiame kambaryje. Tuo metu buvo visai smagu. Net ir atsiklaupus po stalu mus gerokai mėtė į šonus. Jei stalas nebūtų buvęs apklijuotas porolonu, būtume išėję mėlynais šonais ir galvomis.

Prisimenu 2004 metų rugsėjo 4 dieną, kai Lietuvą pasiekė seisminė banga iš Karaliaučiaus. Norėjau dar kartą tai patirti, bet daugiau nebenoriu. Tikrai, jokio malonumo, kai didžiulis nemedinis namas braška, o pats siūbuoju ant kėdės. Šalmą ištraukiau iš spintos ir pasidėjau arčiau stalo.

Patys japonai žemės drebėjimų jei ir bijo, tai yra su jais susitaikę. Šis reiškinys čia laikomas normaliu gamtos gaivalu, kaip ir taifūnas ar cunamis. Kasdien žemė čia sudreba apie 400 kartų, daugumos jų žmonės nė nepajaučia. Šiandien skirtingose vietose jau pranešta apie 4 panašaus stiprumo žemės drebėjimus, kaip kad nutiko Čiboje. Mokslininkai spėja, kad per artimiausius kelis metus Tokijų gali ištikti didelis žemės drebėjimas (skaitykite čia ir čia), tačiau panikos nėra. O kam dabar lengva?

dienorashtis byborashtis

jei kas dar neaplanket negirdejot tai aplankykit ir ishgirskit http://byborashtis.blog.com/ ;D

Parduotuvės


Maisto prekių parduotuvės. Pirmas aiškus dalykas - užrašų kokia nors suprantama kalba čia sutiksi taip pat dažnai, kaip japoną Lietuvoje. Kai kas sakosi matęs. Aišku, galima pirkti ką nors su puikiai atpažįstamais tarptautiniais prekiniais ženklais, bet taip juk neįdomu, tad kiekvienas apsipirkimas tampa savotiška loterija. Vakar įsigijau KAŽKĄ. Tas KAŽKAS tikriausiai yra sojų varškė/sūris - nesu tikras, bet labai panašų daiktą jau esu valgęs sriuboje ar mišrainėje. To KAŽKO skonis nelabai koks, bet suvalgiau - negi išmesi. Dabar aiškiai supratau skirtumą tarp KAŽKO ir KO NORS. KAS NORS - tai skanu, o KAŽKAS - tai loterija. Mirkt.

Ilgiau pavaikščiojęs supratau, kad didžiosios dalies maisto prekių savo gyvenime nesu matęs. Daug keistų daržovių, keistos išvaizdos makaronų, visokiausių padažų ir prieskonių, jūros gėrybių ir dar daug ko pakeliuose, iš kurių jų turinį atspėti sunku. Labai daug maisto produktų parduodama vakuuminiuose maišeliuose su skysčiu: virti makaronai, jūros gyviai, daržovės, vaisiai - tikriausiai tik išsilupk ir valgyk. Vis dar nemoku nusipirkti karvių pieno, nors su jogurtu jau pasisekė - iš pirmo karto - jėėė! Dar ilgiau pavaikščiojęs supratau, kad nėra normalaus duonos, saldainių skyrių. Užtatai ryžių kiek rūšių! Tikriausiai panašiai kaip kokiame lietuviškame superhypermaksimarkete rasite skirtingos duonos. Tiek to. Man bet kurie ryžiai jau pradeda atsibosti..

Parduotuvėse dažniausiai nėra jokių užtvarų tarp lentynų su prekėmis ir lauko - atrodo, lyg kasos stovi jei ne viduryje parduotuvės, tai bent jau būtinai apsuptos lentynų su prekėmis. O kai kurios lentynėlės su prekėmis stovi tarpduryje arba visai lauke - ypač kokie nors produktai su sumažintu antkainiu. Atsimenate, jau rašiau apie pasitikėjimą žmonėmis. Taip pat nėra daiktų saugojimo kamerų - gali žygiuoti su viskuo, ir nemačiau, kad prašytų parodyti, ką nešiesi. Net jei nešiesi praeitą kartą toje pačioje parduotuvėje nusipirktus bananus.

Kas dar krinta į akis - dauguma produktų supakuota mažais kiekiais. Peking manija. Nusipirkau maišelį sausainių - jame šešiolika sausainių, supakuot į atskirus maišelius. Ir tie maži maišeliai skirtingi - vaizduoja Sausainiuko ir Sausainytė nuotykius. Grrr. Pakas didelis, o valgyti nėra ko. Beje, nenustebau, kad sausainių šešiolika - tai parašyta ant pakelio. Keistas dalykas - čia daug kas parduodama vienetais, o ne (kilo)gramais. Sausainių - aštuoni, dvylika arba šešiolika, dešrelės - penkios, žuvis - viena, duonos riekės - trys, šešios arba aštuonios. Dauguma daržovių irgi vienetais arba meliono - viena antroji, arbūzo - viena šeštoji. Net bulvės - trys arba keturios, juokinga. Pamirškite (kilo)gramus, vienetai ir jų dalys valdo.

Parduotuvių čia daug ir skirtingų. Mano gatvėje tikriausiai yra bent dešimt skirtingų maisto prekių parduotuvių. Jos nėra didelės, tačiau labai skiriasi parduodamu asortimentu. Štai vienoje net pusė salės - vaisiai ir daržovės. Tokių žolių prisižiūrėjau! O kitoje - daug mėsos ir žuvies bei jau valgymui paruošto maisto. Trečioje maisto visai mažai, bet daug pramoninių prekių bei vaistai (?). Bent dvi parduotuvės dirba visą parą, dar daug kas dirba iki vidurnakčio, net vaistinė ir drabužių parduotuvė. Sekmadieniais bei valstybinių švenčių dienomis dauguma parduotuvių irgi dirba.

Prekių kainos dažniausiai yra didesnės nei Lietuvoje, bet jau įtikinau save, kad užrašytą kainą reikia dalinti iš 100 (išeina apytikslė kaina €) ir klausti savęs, ar mokėčiau tiek litų? Iš karto pasidaro lengviau. Nors kai kurių produktų kainuoja vos daugiau nei Lietuvoje.

¥100 Shop. Tai tokios parduotuvės, panašios į Lietuvoje esančias 1€ parduotuves. Savo gatvėje jau radau dvi tokias. Niekada nesu buvęs jose Lietuvoje, tad apsilankęs ilgai vaikščiojau ir juokiausi iš visokiausio šlamšto :) Pirmojoje įsigijau ausines telefonui, keturis prisukamus metalinius kabliukus, sąsiuvinį ir užrašų knygutę. Taip taip, jau turiu sąrašą dalykų, kurių nepasiėmiau išvykdamas.. O praeitą savaitę išsprendžiau dar vieno užmiršto daikto dilemą. Diržą pamiršau. Pusiau padorioje parduotuvėje prie odos negulėjęs diržas kainavo ¥990. Na ne, galvoju, nemokėsiu tiek. Verčiau paieškosiu ko nors ¥100 Shop. Ir neapsirikau - radau puikų diržą vos už ¥100. Šioje parduotuvėje yra ir lentynų su maistu. Parduotuvės vaizdelis kiek keistas - pusė lentynų tuščių, o prekės sukrautos dideliuose pirkinių maišuose. Nesupratau - ar parduotuvė išsikrausto, ar atsikrausto? Toks prekių sukrovimas daug problemų nesukelia - vis tiek viskas kainuoja ¥100, pasiknisi, ir randi, jei ko reikia. Beje, tikslumo dėlei verta pasakyti - tikroji prekių kaina yra ¥105. Kodėl? ¥100 plius penki procentai PVM. Panašu, kad niekada negyvensime „kaip japonai“, nes tokio mažo pėvėemo Europo§ąjunga įsivesti neleis.

Keletas padrikų pastebėjimų ir neatsakytų klausimų:

  • Pigiausia daržovė - daiginta KAŽKAS. Nenustebčiau, kad tai yra kokių nors sojos pupelių stiebai. Endou-san nesugebėjo paaiškinti, tik sakė, kad labai sveika. 250 g (taip, šįkart gramų, ne vienetų) to KAŽKO kainuoja tik ¥19.
  • Kai kurių prekių kainos: 3 arba 4 vidutinės bulvės - ¥158; kopūstas - ¥138; 1/6 arbūzo (pakilnojau, apie 1 kg) - Y498; rūgštynių pundelis - ¥198; 10 kiaušinių - ¥99 (!), tikrai maža kaina, ypač įvertinus tai, ką matėme per televizorių. Visi japoniški kiaušiniai gamykloje yra nuplaunami, dezinfekuojami UV, patikrinamas jų lukšto tvirtumas, kiaušinio kokybė - viskas automatizuota, trunka vos kelias minutes, bet turėtų kainuoti nemažus pinigus.
  • Radau vietą, kur bulvės pardavinėjamos vienetais - po ¥38. Tėti, japonai jau seniai įgyvendino tavo svajonę - pardavinėti bulves stiklinėmis:
    - Laba diena, norėčiau nusipirkti vienuolika (stiklinių) bulvių.
    - Prašom, iš viso ¥418.
  • Mačiau parduodamas bandeles su makaronų įdaru. Ieškau bandelių su ryžiais - būtų kulinarijos stebuklas.
  • Peking manijos viršūnė - 38 g pistacijos riešutų. Maždaug 15-20 vienetų maišelyje.
  • Vienoje iš pramoninių prekių parduotuvių aiškiai matosi kosmetikos ir kitokio š skyriai vyrams (trys metrai lentynų ilgio) ir moterims (kelios dešimtys metrų). Beje, gal kas žinote, kodėl muilas parduodamas moterų skyriuje? Kriu.
  • Ir gal kas žinote, kuo skiriasi vienkartinės servetėlės moterims nuo vienkartinių servetėlių vyrams?
  • Parduotuvėse dažnai būna daug triukšmo - be ir mums įprastų visuotinai skelbiamų reklaminių pranešimų, kai kurios prekės turi asmeninius media centrus - su ekranais ir garsiakalbiais. Pridėkime dar ūžiančius kondicionierius, bei šaukiančius salės darbuotojus, išeina didelė šaršalynė.
  • Ko šaukia salės darbuotojai? Šaukia įspėjančiuosius šūkius, kai iš sandėlio veža prekes ar grįžta tuščiais vežimais. Ir dar kiekvienam asmeniškai primena, paprašo praleisti ir nusilenkia. Arba jei šluota valo grindis. Ir dar šaukia, kai pamato pirkėjus - gal sveikinasi?
  • Kai kur pinigus skaičiuoja kasos aparatai. Kasininkas sukiša pinigus, išlenda (išbyra) grąža. Tai kam tada kasininkas? Tikriausiai tam, kad kalbėtų, jie be sustojimo kalba. Skenuoja prekes, sudeda tvarkingai, kad nesusigrūstų, ima pinigus, nusilenkia ir be sustojimo kalba kalba kalba. Gal ir gerai, kad nesuprantu, netrukdo.
  • Maišeliai - būtinas parduotuvių atributas. Juos nemokamai duoda kaskart, jei perki nors pačią mažiausią prekę. Savo maišelio turėjimas neatleidžia nuo prievolės paimti naują maišelį. Taip taip, tikrai. Atsinešiau jau naudotą maišelį. Pardavėja, skenuodama prekes, jį pamatė, paėmė, rodydama jį man kažką piktokai pasakė, įdėjo atgal ir vis tiek gavau naują maišelį. Sako, kad pirkėjas visada teisus. Bent jau ne maišelių atžvilgiu tai tikrai.

Gyvenimo tvarka


Barakas. Tai toks trijų aukštų pastatas tarp milijonų kitų pastatų. Atvykus mus pasitiko vidutinio amžiaus vyras, kurio vardo neatsimenu. Manau, kad jo pareigos yra Daryti-Viską-Ko-Reikia-Barake. Jis ir durininkas, ir dušus valo, ir kartais maistą valgykloje dalina ir dar bala žino ką. Tikriausiai viena iš jo pareigų - papasakoti apie barako tvarką naujokams. Kadangi jis angliškai moka mažiau nei aš šiuo metu japoniškai, tai drauge ėjo ir viską man bandė versti Endou-san - šis angliškai moka šiek tiek daugiau, nei pirmasis. Taigi, barako taisyklės:

  1. Vos įėjus reikia nusimauti batus. Kad nepamirštum, sumontuotas vienas laiptelis, už kurio prasideda kiliminė danga. Nusimauni batus, pasiimi į rankas ir keliauji iki savo spintelės. Ten pasidedi savo batus, išsiimi šlepetes ir keliauji toliau.
  2. Spintelės numeruotos (tada ir supratau, kad mano kambario numeris yra 116), jose esti keturios lentynos - antra nuo viršaus skirta paštui, o likusios trys - batams. Spintelės nerakinamos, tačiau paštui įdėti yra išpjauta skylė durelėse. Man iš karto mintis - o kas, jei siuntinys didesnis ir už skylę, ir už lentynėlę?
  3. Ant sienos pakabinta lenta su kambarių numeriais ir stūmokliukais ties kiekvienu numeriu. Pastumi - ir iš raudono tampa mėlynas. Raudonas reiškia, kad kambaryje žmogaus nėra, o mėlynas - kad yra. Gaisro ar žemės drebėjimo atveju iškart žinoma, iš kurių kambarių reikia traukti žmones, o iš kurių - ne. Seiftį fėrst. Vakar ryte išeidamas pastebėjau, kad ties mano kambariu - raudona žymė. Pamiršau vakare perstumti žymeklį. Tikiuosi, niekas nepamatė.
  4. Kambarys. Maniškis yra tatami kambarys. Tai žinojau dar prieš atvykdamas į Japoniją, bet mažai nutuokiau, ką tai reiškia. Žinojau, kad nėra lovos, miegama ant čiužinio. Durys atsidaro ir... Iš karto dar vienas laiptelis. Prieš jį reikia nusimauti ir šlepetes, toliau eiti basam ar su kojinėmis. Grrr, kaip erzina, ypač, jei į kambarį užsuki trumpam. Gerai, kad niekas nemato, nusižengiau jau ne kartą. Kambarys - panašaus dydžio kaip ir Vilniaus barake, bus apie 12 kvadratinių metrų. Beveik visas išklotas kažkokių žolių kilimine danga. Tikriausiai tai ir daro jį tatami kambariu. Ta danga skleidžia stiproką žolių-šieno kvapą. Dar kambaryje yra spinta, didelė, bet beveik be lentynų, televizorius, mažas šaldytuvas, stalas, kėdė. Net daugiau, nei žadėta. Kambario langai dideli, beveik iki žemės, stiklai nelygūs, gofruoti. Pro juos aiškaus vaizdo nesimato, bet nelabai į ką būtų žiūrėti - už lango ant šlaito stovi privatūs namai. Atidarius langą galima išlipti į balkoną, kuris tęsiasi palei visą pastatą. Reiškia, galiu nueiti pas kaimynus. Arba (ne)kaimynai gali ateiti pas mane. Aukštas pirmas, tad šiek tiek baisu. Pro lango tarpus šviečiasi laukas. Baisu. Dar vienas būtinas kiekvieno kambario atributas - kondicionierius. Be jo dažnai kambaryje būti neįmanoma. Šiais daiktais apkabinėti dauguma pastatų. Niekur nesu matęs tokio kondicionierių tankio..
  5. Elektros skaitiklis. Kiekvieno kambario atributas, esantis prie įėjimo į kambarius. Už kambariuose sunaudotą elektros energiją mokėsime asmeniškai. Įdomu, kiek reikės mokėti už bendrus patarnavimus. Niekur aiškiai nepažymėta, kas vadinama „room“, kurį gaunu iš kompanijos. Tik kambarys, ar ir jo nuoma? Paaiškės rugsėjo gale, kai gausiu pirmąją sąskaitą.
  6. Tualetas. Vakarietiškas. Visa laimė, nes čia dar pasitaiko japoniško stiliaus - skylė žemėje. Puikiai atsimenu juos mokykloje ir Šiaulių kultūros namuose. Apie tualetus kada nors parašysiu daugiau, nes dar niekur nemačiau tokios technikos šventovės, kaip japoniškas tualetas. Gal kai išmoksiu naudotis, tada parašysiu.
  7. Dušai ir vonia. Japoniško stiliaus. Tokia didelė patalpa, kurios gale esti viena didelė vonia. Prieš ja naudojantis (t. y. pamirkstant joje), reikia nusiprausti po dušu, kurių yra gal 10 ir jie išdėstyti palei sienas. Prausiamasi sėdint ant tokių juokingų teletabiškų kėdučių. Kam? Kad savo purvais taškytumeisi kuo mažesniame plote. Mačiau, kad japonai patys kartais nesilaiko šios taisyklės. Niekaip nesuprantu, ko nusiprausus po dušu lįsti į tą vonią? Joje neleidžiama naudotis nei muilu, nei šampūnu, nei guminiais ančiukais.. Dušo darbo valandos - nuo 19:00 vakare iki 8:30 ryte. Savaitgaliais - kada nori.
  8. Teritorija. Bet ne Kiešos - yra vyrų teritorija ir yra moterų, nuo bendro holo atskirtos užuolaidėlėmis. Griežtai uždrausta eiti į kitos lyties teritorija. Vyrų teritorijoje yra mano jau minėti dušai, dar skalbykla su skalbimo bei džiovinimo mašinomis, bei didžioji dalis kambarių. Moterų tikriausiai tas pats. Dabar kai pagalvoju, tai mano bei dar keli kambariai yra niekieno teritorijoje. Hm.
  9. Valgykla. Už papildomą mokestį galima gauti pusryčius ir vakarienę. Pusryčiai nuo 6:30 iki 8:30, o vakarienė nuo 19:00 iki 23:00. Man sakė, kad jei pavėluoji nustatytu laiku, tai maistą randi padėtą lentynėlėse, pasiimi, ir valgai. Hm. Pavėlavau kartą vakarienės, tai kažkaip kitaip buvo. Nesupratau. Pusryčiai turėtų kainuoti 158 pinigus, o vakarienė - 473 pinigus. Tikiuosi, kad taip ir bus, nes tokius pačius radau ir gautame 2002 metų barako aprašyme. Nejaugi kainos nesikeitė jau 10 metų? Maisto duoda daug, ypač per vakarienę. Taigi, paneigtas dar vienas gandas (žr. žemiau), kad japonai mažai valgo.Prisivalgau, kad būna sunku. Ką valgau? Nežinau, cha cha. Dėl ryžių esu tikras. O daugiau - tokia pati loterija, kaip ir maisto pirkimas parduotuvėje. Dar pažįstu makaronus, žalią arbatą, kartais būna pomidoras ar bulvė. Vakar vakare valgiau kažką, kas vizualiai priminė plaukų gniutulą dulkių siurblio maiše.. Antradieniais - duonos diena. Ryte būna ne ryžiai, o mums įprasta forminė duona su kuo nors. Bendrai paėmus, maistas labai skanus.


Hm. Lyg ir viskas apie baraką. Na, čia dar yra poilsio kambarys. Jame pora pavargusių treniruoklių, sofutė, knygų lentyna. Porą net angliškų knygų radau. Ir, žinoma, kelios vending mašyns. Apie jas irgi atskira kalba.

Japonai mėgsta popierių. Tiesiogine prasme. Nesitikėjau, kad šioje technologiškai pažengusioje šalyje bus tokie kalnai spausdintos informacijos. Visur - pradedant visokiais popieriais, kuriais mus apdalino EU-Japan centre bei miesto savivaldybėje ir baigiant šimtu rūšių nemokamų žurnalų, lankstinukų, reklamų metro stotyse.

Šiukšlių rūšiavimas. Japonai atrodo paklaikę dėl šiukšlių rūšiavimo. Gal jums sunku Lietuvoje išskirstyti atliekas į keturis konteinerius? Čia išskiriama net šešiolika skirtingų eilučių. Na gerai, pagrindinės yra kelios, tačiau tokios daikto kaip „šiukšlių maišas“ tikrai nėra. Skirstoma į deginamas (maisto atliekos, paprasta plastmasė, suterštas popierius, smulki buitinė technika), nedeginamas - reikia skirstyti pagal tipą (stiklas, keramika baterijos, liuminescencinės lempos, etc.), visoks plastikas, pažymėtas PURA ženklu, pet buteliai, metalinis šlamštas (keptuvės, skėčiai etc), tetra pakai, popierius - atskirai laikraščiai, žurnalai ir likusi smulkmė, drabužiai, žemės ūkio žaliosios atliekos, stambūs namų apyvokos rakandai ir buitinė technika. Lyg ir viskas. Vos atvykus į baraką, man buvo įteikta instrukcija, kur kas ir kaip. Surūšiuotos šiukšlės dedamos į pusiau skaidrius maišus ir kraunama į tam skirtas vietas. Šiukšlininkai atvažiuoja sutartu laiku ir susirenka pagal maišelių turinį. Kilus įtarimui, šiukšlininkas gali patikrinti maišelio turinį ir premiją. Dvi pastabos. Pirmoji. Skaičiau, kad apie trečdalis šiukšlių surūšiuojama netinkamai. Antroji. Jei taip mylite gamtą ir kovojate su šiukšlėmis, tai kam tas begalinis kiekis maišelių kiekvienoje parduotuvėje ir tūkstančiai tonų spausdintos reklamos?

Gandai. Dar būnant Lietuvoje girdėjau daug gandų apie Japoniją. Kai tik kas nors išgirsdavo, kad važiuosiu ten, iškart prisimindavo girdėjęs ką nors apie šią šalį. Arba skaitė kur nors. Arba turi penktos eilės tetą, gyvenančią čia. Visiems atsakydavau - ačiū už info, patikrinsiu. Tai dabar norėčiau paneigti vieną tokį gandą - atseit Tokijuje nėra gyvos gamtos - medžių, žolės ir gėlių. Tad patvirtinu - yra, ir net daugiau, nei pats tikėjausi. Žinoma, yra vietų, kur viskas išklota plytelėmis, kartais net nesuprantamo dydžio plotai (o juk buvo galima palikti augti žolytę), tačiau taip yra ne visur. Pavyzdžiui gatvė, kuria nuo artimiausios traukinių stoties einu į baraką, iš abiejų pusių apsodinta medžiais. Kai kur esti ir pievelės (kurių japonai dažniausiai neprižiūri - auga kas nori ir kaip nori), krūmai. O krūmuose gyvena tokie vabzdžiai, skleidžiantys daug garso. Endou-san sakė, kad tai japonai juos vadina semi. Paieškojau - tai yra cikados. Priešingai nei Lietuvoje, kur vienintelė jų rūšis (Giedančioji cikada)yra įrašyta į raudonąją knygą, čia cikadų nors vagonais vežk. Ir jos kelia tokį triukšmą, tikrai viršijantį visas higienos normas. Angliškame Wiki yra daug info apie jas - ir nuotraukų, ir išsiritimo procesas, ir garsai. Pažiūrėkite. Paklausykite.

Meduolis. Ką tik suvalgiau japoniško meduolio šmotą. Linkėjimai močiutei - jos keptas meduolis daug skanesnis.

Kairė pusė. Eismas Japonijoje vyksta kairiąja kelio puse. Tai viena iš priežasčių, kodėl mums nerekomendavo vairuoti transporto priemonių. Kita priežastis yra ta, kad prieš keletą vienas Vulcanus studentas tai pabandė. Bet sunku ne tik vairuoti - tenka iš naujo išmokti saugiai eiti per gatvę - pirmiausia reikia pažiūrėti į dešinę pusę, o tik tada į kairę. Šviesoforai stovi net ant mažų sankryžų, bet jei automobilių nėra, japonai signalų nepaiso. Dar būna didesnių sankryžų, kur žalia šviesa pėstiesiems užsidega visomis kryptimis - net pėsčiųjų perėjos ant asfalto nudažytos skersai. Tada galima sankryžoje eiti bet kuria kryptimi. Visai smagu.

Eskalatoriai. Yra toks vienas geras išradimas Japonijoje. Ne, ne eskalatoriai, jų ir Lietuvoje pilna. Geras dalykas yra judėjimas pagal nurodytą tvarką. Pavyzdžiui, požeminėse perėjose nurodyta, kad viena puse yra judama į vieną pusę, o kita - į kitą. Kai kur ir turėklais atskirta. Dažniausiai judėjimas vyksta kairiąja puse, bet nebūtinai, todėl reikia sekti ženklus. Panašiai yra ir lipant laiptais. Ir tikriausiai geriausias šios tvarkos pritaikymas su papildomu plėtiniu - judėjimas eskalatoriumi. Kairioji judančių laiptų dalis visada yra skirta stovintiems žmonėms, o dešinioji - lipantiems (atitinkamai aukštyn arba žemyn). Tai yra nuostabu! Girdite, N U O S T A B U ! Nes kaip užknisa Lietuvoje idiotai, atsistoję eskalatoriaus laiptelio viduryje ir trukdantys praeiti skubantiems žmonėms. Gal pats laikas keistis?

Praeitą savaitę pagaliau įvyko vienas dalykas, apie kurį jau ilgai galvojau - radau pinigų. Tiksliau, tik vieną jeną, bet vis į piniginę, o ne iš jos. Banknotų rasti tikriausiai nepavyks (ne taip, kaip Baltarusijoje, kur dešimtrubliai banknotai mėtydavosi ant asfalto) Pasižymėjau radimo faktą. Po metų bus įdomu palyginti sumą su ta, kiek pinigų mėtosi Lietuvoje.

Įkelsiu šiek tiek nuotraukų, pažiūrėkite jas. O rytoj ryte vėl pakelsiu saulę, kad šviestų Lietuvoje. Šypt. Linkėjimai.

Syndicate content