Dienoraštis

Atsakau tik už savo įrašus :) Domas.

Gyvenimo tvarka


Barakas. Tai toks trijų aukštų pastatas tarp milijonų kitų pastatų. Atvykus mus pasitiko vidutinio amžiaus vyras, kurio vardo neatsimenu. Manau, kad jo pareigos yra Daryti-Viską-Ko-Reikia-Barake. Jis ir durininkas, ir dušus valo, ir kartais maistą valgykloje dalina ir dar bala žino ką. Tikriausiai viena iš jo pareigų - papasakoti apie barako tvarką naujokams. Kadangi jis angliškai moka mažiau nei aš šiuo metu japoniškai, tai drauge ėjo ir viską man bandė versti Endou-san - šis angliškai moka šiek tiek daugiau, nei pirmasis. Taigi, barako taisyklės:

  1. Vos įėjus reikia nusimauti batus. Kad nepamirštum, sumontuotas vienas laiptelis, už kurio prasideda kiliminė danga. Nusimauni batus, pasiimi į rankas ir keliauji iki savo spintelės. Ten pasidedi savo batus, išsiimi šlepetes ir keliauji toliau.
  2. Spintelės numeruotos (tada ir supratau, kad mano kambario numeris yra 116), jose esti keturios lentynos - antra nuo viršaus skirta paštui, o likusios trys - batams. Spintelės nerakinamos, tačiau paštui įdėti yra išpjauta skylė durelėse. Man iš karto mintis - o kas, jei siuntinys didesnis ir už skylę, ir už lentynėlę?
  3. Ant sienos pakabinta lenta su kambarių numeriais ir stūmokliukais ties kiekvienu numeriu. Pastumi - ir iš raudono tampa mėlynas. Raudonas reiškia, kad kambaryje žmogaus nėra, o mėlynas - kad yra. Gaisro ar žemės drebėjimo atveju iškart žinoma, iš kurių kambarių reikia traukti žmones, o iš kurių - ne. Seiftį fėrst. Vakar ryte išeidamas pastebėjau, kad ties mano kambariu - raudona žymė. Pamiršau vakare perstumti žymeklį. Tikiuosi, niekas nepamatė.
  4. Kambarys. Maniškis yra tatami kambarys. Tai žinojau dar prieš atvykdamas į Japoniją, bet mažai nutuokiau, ką tai reiškia. Žinojau, kad nėra lovos, miegama ant čiužinio. Durys atsidaro ir... Iš karto dar vienas laiptelis. Prieš jį reikia nusimauti ir šlepetes, toliau eiti basam ar su kojinėmis. Grrr, kaip erzina, ypač, jei į kambarį užsuki trumpam. Gerai, kad niekas nemato, nusižengiau jau ne kartą. Kambarys - panašaus dydžio kaip ir Vilniaus barake, bus apie 12 kvadratinių metrų. Beveik visas išklotas kažkokių žolių kilimine danga. Tikriausiai tai ir daro jį tatami kambariu. Ta danga skleidžia stiproką žolių-šieno kvapą. Dar kambaryje yra spinta, didelė, bet beveik be lentynų, televizorius, mažas šaldytuvas, stalas, kėdė. Net daugiau, nei žadėta. Kambario langai dideli, beveik iki žemės, stiklai nelygūs, gofruoti. Pro juos aiškaus vaizdo nesimato, bet nelabai į ką būtų žiūrėti - už lango ant šlaito stovi privatūs namai. Atidarius langą galima išlipti į balkoną, kuris tęsiasi palei visą pastatą. Reiškia, galiu nueiti pas kaimynus. Arba (ne)kaimynai gali ateiti pas mane. Aukštas pirmas, tad šiek tiek baisu. Pro lango tarpus šviečiasi laukas. Baisu. Dar vienas būtinas kiekvieno kambario atributas - kondicionierius. Be jo dažnai kambaryje būti neįmanoma. Šiais daiktais apkabinėti dauguma pastatų. Niekur nesu matęs tokio kondicionierių tankio..
  5. Elektros skaitiklis. Kiekvieno kambario atributas, esantis prie įėjimo į kambarius. Už kambariuose sunaudotą elektros energiją mokėsime asmeniškai. Įdomu, kiek reikės mokėti už bendrus patarnavimus. Niekur aiškiai nepažymėta, kas vadinama „room“, kurį gaunu iš kompanijos. Tik kambarys, ar ir jo nuoma? Paaiškės rugsėjo gale, kai gausiu pirmąją sąskaitą.
  6. Tualetas. Vakarietiškas. Visa laimė, nes čia dar pasitaiko japoniško stiliaus - skylė žemėje. Puikiai atsimenu juos mokykloje ir Šiaulių kultūros namuose. Apie tualetus kada nors parašysiu daugiau, nes dar niekur nemačiau tokios technikos šventovės, kaip japoniškas tualetas. Gal kai išmoksiu naudotis, tada parašysiu.
  7. Dušai ir vonia. Japoniško stiliaus. Tokia didelė patalpa, kurios gale esti viena didelė vonia. Prieš ja naudojantis (t. y. pamirkstant joje), reikia nusiprausti po dušu, kurių yra gal 10 ir jie išdėstyti palei sienas. Prausiamasi sėdint ant tokių juokingų teletabiškų kėdučių. Kam? Kad savo purvais taškytumeisi kuo mažesniame plote. Mačiau, kad japonai patys kartais nesilaiko šios taisyklės. Niekaip nesuprantu, ko nusiprausus po dušu lįsti į tą vonią? Joje neleidžiama naudotis nei muilu, nei šampūnu, nei guminiais ančiukais.. Dušo darbo valandos - nuo 19:00 vakare iki 8:30 ryte. Savaitgaliais - kada nori.
  8. Teritorija. Bet ne Kiešos - yra vyrų teritorija ir yra moterų, nuo bendro holo atskirtos užuolaidėlėmis. Griežtai uždrausta eiti į kitos lyties teritorija. Vyrų teritorijoje yra mano jau minėti dušai, dar skalbykla su skalbimo bei džiovinimo mašinomis, bei didžioji dalis kambarių. Moterų tikriausiai tas pats. Dabar kai pagalvoju, tai mano bei dar keli kambariai yra niekieno teritorijoje. Hm.
  9. Valgykla. Už papildomą mokestį galima gauti pusryčius ir vakarienę. Pusryčiai nuo 6:30 iki 8:30, o vakarienė nuo 19:00 iki 23:00. Man sakė, kad jei pavėluoji nustatytu laiku, tai maistą randi padėtą lentynėlėse, pasiimi, ir valgai. Hm. Pavėlavau kartą vakarienės, tai kažkaip kitaip buvo. Nesupratau. Pusryčiai turėtų kainuoti 158 pinigus, o vakarienė - 473 pinigus. Tikiuosi, kad taip ir bus, nes tokius pačius radau ir gautame 2002 metų barako aprašyme. Nejaugi kainos nesikeitė jau 10 metų? Maisto duoda daug, ypač per vakarienę. Taigi, paneigtas dar vienas gandas (žr. žemiau), kad japonai mažai valgo.Prisivalgau, kad būna sunku. Ką valgau? Nežinau, cha cha. Dėl ryžių esu tikras. O daugiau - tokia pati loterija, kaip ir maisto pirkimas parduotuvėje. Dar pažįstu makaronus, žalią arbatą, kartais būna pomidoras ar bulvė. Vakar vakare valgiau kažką, kas vizualiai priminė plaukų gniutulą dulkių siurblio maiše.. Antradieniais - duonos diena. Ryte būna ne ryžiai, o mums įprasta forminė duona su kuo nors. Bendrai paėmus, maistas labai skanus.


Hm. Lyg ir viskas apie baraką. Na, čia dar yra poilsio kambarys. Jame pora pavargusių treniruoklių, sofutė, knygų lentyna. Porą net angliškų knygų radau. Ir, žinoma, kelios vending mašyns. Apie jas irgi atskira kalba.

Japonai mėgsta popierių. Tiesiogine prasme. Nesitikėjau, kad šioje technologiškai pažengusioje šalyje bus tokie kalnai spausdintos informacijos. Visur - pradedant visokiais popieriais, kuriais mus apdalino EU-Japan centre bei miesto savivaldybėje ir baigiant šimtu rūšių nemokamų žurnalų, lankstinukų, reklamų metro stotyse.

Šiukšlių rūšiavimas. Japonai atrodo paklaikę dėl šiukšlių rūšiavimo. Gal jums sunku Lietuvoje išskirstyti atliekas į keturis konteinerius? Čia išskiriama net šešiolika skirtingų eilučių. Na gerai, pagrindinės yra kelios, tačiau tokios daikto kaip „šiukšlių maišas“ tikrai nėra. Skirstoma į deginamas (maisto atliekos, paprasta plastmasė, suterštas popierius, smulki buitinė technika), nedeginamas - reikia skirstyti pagal tipą (stiklas, keramika baterijos, liuminescencinės lempos, etc.), visoks plastikas, pažymėtas PURA ženklu, pet buteliai, metalinis šlamštas (keptuvės, skėčiai etc), tetra pakai, popierius - atskirai laikraščiai, žurnalai ir likusi smulkmė, drabužiai, žemės ūkio žaliosios atliekos, stambūs namų apyvokos rakandai ir buitinė technika. Lyg ir viskas. Vos atvykus į baraką, man buvo įteikta instrukcija, kur kas ir kaip. Surūšiuotos šiukšlės dedamos į pusiau skaidrius maišus ir kraunama į tam skirtas vietas. Šiukšlininkai atvažiuoja sutartu laiku ir susirenka pagal maišelių turinį. Kilus įtarimui, šiukšlininkas gali patikrinti maišelio turinį ir premiją. Dvi pastabos. Pirmoji. Skaičiau, kad apie trečdalis šiukšlių surūšiuojama netinkamai. Antroji. Jei taip mylite gamtą ir kovojate su šiukšlėmis, tai kam tas begalinis kiekis maišelių kiekvienoje parduotuvėje ir tūkstančiai tonų spausdintos reklamos?

Gandai. Dar būnant Lietuvoje girdėjau daug gandų apie Japoniją. Kai tik kas nors išgirsdavo, kad važiuosiu ten, iškart prisimindavo girdėjęs ką nors apie šią šalį. Arba skaitė kur nors. Arba turi penktos eilės tetą, gyvenančią čia. Visiems atsakydavau - ačiū už info, patikrinsiu. Tai dabar norėčiau paneigti vieną tokį gandą - atseit Tokijuje nėra gyvos gamtos - medžių, žolės ir gėlių. Tad patvirtinu - yra, ir net daugiau, nei pats tikėjausi. Žinoma, yra vietų, kur viskas išklota plytelėmis, kartais net nesuprantamo dydžio plotai (o juk buvo galima palikti augti žolytę), tačiau taip yra ne visur. Pavyzdžiui gatvė, kuria nuo artimiausios traukinių stoties einu į baraką, iš abiejų pusių apsodinta medžiais. Kai kur esti ir pievelės (kurių japonai dažniausiai neprižiūri - auga kas nori ir kaip nori), krūmai. O krūmuose gyvena tokie vabzdžiai, skleidžiantys daug garso. Endou-san sakė, kad tai japonai juos vadina semi. Paieškojau - tai yra cikados. Priešingai nei Lietuvoje, kur vienintelė jų rūšis (Giedančioji cikada)yra įrašyta į raudonąją knygą, čia cikadų nors vagonais vežk. Ir jos kelia tokį triukšmą, tikrai viršijantį visas higienos normas. Angliškame Wiki yra daug info apie jas - ir nuotraukų, ir išsiritimo procesas, ir garsai. Pažiūrėkite. Paklausykite.

Meduolis. Ką tik suvalgiau japoniško meduolio šmotą. Linkėjimai močiutei - jos keptas meduolis daug skanesnis.

Kairė pusė. Eismas Japonijoje vyksta kairiąja kelio puse. Tai viena iš priežasčių, kodėl mums nerekomendavo vairuoti transporto priemonių. Kita priežastis yra ta, kad prieš keletą vienas Vulcanus studentas tai pabandė. Bet sunku ne tik vairuoti - tenka iš naujo išmokti saugiai eiti per gatvę - pirmiausia reikia pažiūrėti į dešinę pusę, o tik tada į kairę. Šviesoforai stovi net ant mažų sankryžų, bet jei automobilių nėra, japonai signalų nepaiso. Dar būna didesnių sankryžų, kur žalia šviesa pėstiesiems užsidega visomis kryptimis - net pėsčiųjų perėjos ant asfalto nudažytos skersai. Tada galima sankryžoje eiti bet kuria kryptimi. Visai smagu.

Eskalatoriai. Yra toks vienas geras išradimas Japonijoje. Ne, ne eskalatoriai, jų ir Lietuvoje pilna. Geras dalykas yra judėjimas pagal nurodytą tvarką. Pavyzdžiui, požeminėse perėjose nurodyta, kad viena puse yra judama į vieną pusę, o kita - į kitą. Kai kur ir turėklais atskirta. Dažniausiai judėjimas vyksta kairiąja puse, bet nebūtinai, todėl reikia sekti ženklus. Panašiai yra ir lipant laiptais. Ir tikriausiai geriausias šios tvarkos pritaikymas su papildomu plėtiniu - judėjimas eskalatoriumi. Kairioji judančių laiptų dalis visada yra skirta stovintiems žmonėms, o dešinioji - lipantiems (atitinkamai aukštyn arba žemyn). Tai yra nuostabu! Girdite, N U O S T A B U ! Nes kaip užknisa Lietuvoje idiotai, atsistoję eskalatoriaus laiptelio viduryje ir trukdantys praeiti skubantiems žmonėms. Gal pats laikas keistis?

Praeitą savaitę pagaliau įvyko vienas dalykas, apie kurį jau ilgai galvojau - radau pinigų. Tiksliau, tik vieną jeną, bet vis į piniginę, o ne iš jos. Banknotų rasti tikriausiai nepavyks (ne taip, kaip Baltarusijoje, kur dešimtrubliai banknotai mėtydavosi ant asfalto) Pasižymėjau radimo faktą. Po metų bus įdomu palyginti sumą su ta, kiek pinigų mėtosi Lietuvoje.

Įkelsiu šiek tiek nuotraukų, pažiūrėkite jas. O rytoj ryte vėl pakelsiu saulę, kad šviestų Lietuvoje. Šypt. Linkėjimai.

Pirmosios dienos


Kaip daugelis jau žinote, ateinančius metus tikriausiai praleisiu Japonijoje. Tai, ką pamatysiu ir patirsiu ketinu aprašyti Šiknoje. Nes nėra tokio blogio, kuris čia nesulįstų..
Skrydis užtruko tikrai ilgai - 1,5 h iki Maskvos, kurioje teko pralaukti 12 h iki kito skrydžio, ir tada dar apie 8,5h iki Tokijo. Į lėktuvą (Aeroflot Airbus 330-300, moderniai pasenęs) įlipau vienas iš pirmųjų ir labai tikėjausi, kad vieta šalia manęs liks laisva. Deja, į ją gana greitai įsitaisė turkas su gal dvejų-trijų metų vaiku. Šiam skrydžio idėja aiškiai nepasirodė viliojanti, tai jis ilgai nelaukęs pradėjo savo dainelę.. Košmaras - pamaniau apie laukiančias aštuonias valandas su sirena pašonėje. Tačiau po kurio laiko turkas apsikeitė vietomis su japonu, tad gyventi tapo ramiau. Iš Maskvos pakilome šiek tiek vėluodami, besileidžiant saulei. Gavau vietą prie lango. Skrendant virš Rusijos protarpiais matydavosi įvairaus dydžio apšviesti ploteliai - įvairūs miestai. Vienas šen, kitas ten. Ir dar Mėnulio pilnatis, tad bendras vaizdas buvo išties pasakiškas.
Vakarienei buvo galima pasirinkti vieną iš dviejų patiekalų plius visokie priedai. Man visada smagu stebėti kokį nors Poną Verslininką arba Šiaip Kietuolį, valgantį iš mažyčių vienkartinių indelių plastikiniais įrankiais :D Šį kartą tai buvo nemokamas priedas prie puikaus vaizdo už lango. Ant priekyje esančios kėdės atlošo įtaisytas skystųjų kristalų ekranas. Jame galima stebėti skrydžio informacija, žaisti žaidimus, klausyti muzikos, žiūrėti įvairius filmus bei Aeroflot reklamą. Pusryčius vėl turime galimybę pasirinkti iš dviejų + vaizdas už lango + valgančio pavargusio Pono verslininko vaizdas. Priedo gauname po laimės bandelę - joje esti įkeptas posakis turėtų atnešti laimę ar šiaip praskaidrinti dieną.
Iki tikslo likus valandai stiuardesės išdalino muitinės deklaracijas bei registracijos popierius. Mano nuojauta sakė, kad geriau nepažymėti, jog turiu maisto produktų ar vežuosi vaistų. Neapsirikau. Kelių dienų patirtis sako, kad šioje šalyje kartais verta meluoti rimtu veidu. Susidaro vaizdas, kad tvarka tam tikrais klausimais čia yra labai griežta, tačiau žmonėmis pasitikima. Pasakei, kad nesiveži, vadinasi, nesiveži. Prieš atsiimant lagaminą tenka su visais užpildytais popieriais apsilankyti pas ponią pasienietę. Langelių daug, o tvarką reguliuoja nenusakomo amžiaus senukas. Beje, įvairiausių tvarkdarių, reguliuotojų ir nurodynėtojų mieste apstu, ypač daug jų yra vyresnio amžiaus. Šypsosi tas senukas, net angliškai moka šiek tiek. O štai man tekusi ponia pasienietė čiut priminė lietuvę darbo biržininkę su kaktusu šiknoje (sakau, kad nėra to blogo, kas ...). Aparatas padaro nuotrauką, dar paima pirštų antspaudus ir čia pat gaunu Residence Card - tokia kortelė, kaip ir ATK Lietuvoje. Dabar - dėmesio! Surinkus reikiamus duomenis Residence Card buvo iškepta nemokamai ir per 3 minutes. Aha, TRIS minutes, o ne per 4 savaites, kaip kad Lietuvoje. Ir kažkodėl manau, kad tai lemia ne technologinės priežastys, bet požiūris į žmogų.
Traukiniai. Kad traukiniai šioje valstybėje yra gyvybiškai svarbūs bei kad traukinių sistema yra sudėtinga, girdėjau dar prieš atvykdamas, tačiau pirmojo šoko išvengti nepavyko. Stotyje, esančioje po Narita oro uostu, sutikome malonią japonę, kuri mums bandė išaiškinti traukinių subtilybes. Pasirodo, traukinių linijas (čia specialiai nesakau „metro“, nes tai ne visai tikslu - kai kurios traukinių stotelės yra -5 aukšte, o kartais pro traukinio langus matosi septynaukščio pastato stogas; patys japonai irgi sako ne „metro“, o „trein“) čia valdo ne viena kompanija, o visa jų kolekcija. Hm. Gal kaip maršrutiniai taksi Lietuvoje? Susigalvoji naują maršrutą, gauni leidimą ir vežioji. Tik vienas mažas „tik“ - tik dar reikia išsikasti tunelį minus šeštame aukšte ir pasistatyti estakadą ties aštuntu pastato aukštu. Zuoka su bet kuria savo dviaukšte estakada čia atrodytų juokingai..
Gerai tai, kad dauguma traukinių kompanijų yra susijungusių į grupes, kuriose galioja vieninga apmokėjimo už keliavimą sistema. Viena iš tokių yra Pasmo, kita - Suica. Kol kas žinau tiek, kad jos padengia daugiau ploto, nei man teko būti. Esti vienkartiniai bilietai iš automato arba kortelė irgi iš ten pat. O tie aparatai ne tik priima pinigus, bet iš gamina vardines korteles, užrašydami tekstą ant kortelės. Vėliau, kai įsigijau nuolatinį bilietą, vardas nuo mano kortelės buvo nutrintas ir taip pat sėkmingai užrašyta nuolatinio bilieto informacija. Kam ta rašliava ant kortelės - nežinau, nes niekas jų netikrina - einant pro vartus tereikia priglausti bilietą ir išgirsti „pi pi“. Viena įdomybė - vartai. Jei noriu praeiti dykai arba aparatas nenuskaitė mano kortelės, su vartais lengvai gausiu per kojas, kad prisiminčiau. Tai visiškai priešinga, nei Minske, kur vartai užsiverdavo taip staigiai ir su tokiu garsu, kad baisu ir pagalvoti, kas būtų, jei tarp jų būtų pakliuvusi mano koja..
Pažymėjus elektroninį bilietą galima keliauti viena ar keliomis linijomis, priklausančiomis tai pačiai bendrovei. Todėl persėdant iš vieno traukinio į kitą kartais tenka išeiti iš vienos bendrovės teritorijos ir pereiti į kitą. Išeinant vėl pažymiu savo bilietą ir nuo kortelės automatiškai nuskaičiuojamas mokestis už nuvažiuotą atstumą. Panaši sistema (beje, su tomis pačiomis Pasmo/Suica kortelėmis) galioja ir daugumoje autobusų - kai kurie iš jų veža už fiksuotą mokestį, o kiti - pagal nuvažiuotą atstumą. Zuoka, kampjūteris turi apskaičiuoti bilieto kainą, o ne kiekviena bobutė sau - su autobusų tvarkaraščiu ir laikrodžiu rankoje.
Iš Narita oro uosto į Tokyjų keliavome traukiniu. Tiksliau, miegojome, nes antra naktis be normalaus miego + bendras nuovargis + laiko skirtumas padarė savo. Atvykus į viešbutį buvo sunkoka suvokti - miegi, ar dar ne. Brrrr, niekam nelinkiu. O kitą dieną jau keliavome į EU-Japan centrą susitikti su programos vadovais. Po pietų mane pasitiko Mitsubishi darbuotojas Yoshihiro Endou-san, su kuriuo iškeliavome į baraką.
Kitoje serijoje skaitykite: Barakas. Batai. Tatami. Langai. Dušas. Valgykla. Gyvenamosios vietos registracija. Naganuma School. Anglų kalba. Kairė pusė. Eskalatoriai. Šiukšlių rūšiavimas.

Japonija - pirmasis įrašas


Kanji: 日の丸
Hiragana: ひのまる
Romaji: Hinomaru

Kaip plauti pinigus?

Sveiki. Tikriausiai daugelis mūsų skaitytojų yra girdėję apie pinigų plovimą, veikiančius ir neveikiančius mechanizmus, už tai gresiančias baudas ir pan., tačiau tik nedaugelis ryžtasi tai pabandyti. Visiems nebandžiusiems (ir nežinantiems, jei tokių keistuolių vis dar yra..) norėčiau vaizdžiai parodyti, kaip tai daroma. Štai vaizdų reportažas iš Saulėtekio besileidžiant saulei.

  1. Jums reikės: purvinų pinigų, dubenėlio (dar reikės vandens, laikraščių, tačiau jie čia nepavaizduoti):
  2. test

  3. Purvinus pinigus dėkite į dubenėlį:
  4. test

  5. Dubenėlį su pinigais dėkite į kriauklę:
  6. test

  7. Prileiskite vandens:
  8. test

  9. Atkreipkite dėmesį, kad kai kurie pinigai plaukioja paviršiuje. Būtinai paskandinkite šiuos išsišokėlius:
  10. test

  11. Pinigus visaip makaluokite, kratykite ir barškinkite. Rekomenduojama kelis kartus nupilti vandenį ir kartoti nuo 4 punkto:
  12. test

  13. Kai atsibos, vandenį nupilkite, štai ir švarūs pinigai:
  14. test

  15. Šlapius pinigus paskirstykite ant ištiestų laikraščių kvazitolygiu būdu (tinka ir Gausas, bet džiuvimo trukmė neleistinai pailgėja):
  16. test

  17. Belieka laukti, kol pinigai išdžius. Negaiškite laiko laukdami ir, kol lauksite, parašykite savo įspūdžius į Šikną.
  18. test

Iki kitų susitikimų!

comicsas2

Šaltupys – jėga!

Testas2: kas tu?

2004 m. rugsėjo 18 d. kažkuriame Lietuvos dienraštyje buvo išspausdintas toks testas. Smagaus darymo!

1. Kaip tu manai?
a) taip
l) ne
t) nežinau

2. Kaip tu tai darai?
a) tai vis dešine
l) tai vis kaire
t) tai vis abiem

3. Pomėgiai
a) kartais pamiegu
l) kartais nepamiegu
t) kartais

4. Kuriam iš šių tipų save priskirtum?
a) šitam
l) anam
t) a ir l variantai

5. Ką darytum, jei tavęs niekas nepaliktų?
a) važiuočiau troleibusu
l) važiuočiau autobusu
t) važiuočiau taksi

6. Tavo draugas (-ė) pakvietė tave į gimtadienį
a) na ir kas
l) na ir tas
t) na ir nieko

7. Koks turėtų būti tavo partneris (-ė)?
a) intravertas
l) ekstravertas
t) nieko vertas

8. Kas, tavo galva, yra seksas?
a) kai du keliai suzbėga ing vienų
l) per barzdą varvėjo - burnoj neturėjau
t) vasarą molis - žiemą irgi

9. Ar tu „vyturys“, ar „pelėdžiukas“?
a) „Ereliukas 8“
l) „Rambynas“
t) katalikas (-ė)

10. Ką manot apie šį testą?
a) geroms mergaitėms - dangus, blogoms - viskas
l) noriu į ALT
t) noriu įkalt

11. Ko dar nepaklausėme?
a) ko dar nepaklausėme
l) kas yra kas Lietuvoje
t) kur yra omuo

Atsakymai:
Jei daugiausia atsakymų a, tai tu - a. Jei daugiausia atsakymų l, tai tu - l. Jei daugiausia atsakymų t, tai tu - t.

windoze savam stiliui

comicsas

Jutūbė užbanino VU IP adresą

Liūdžiu, nes jutūbė užbanino VU IP adresą. Šikna, negaliu muzikos klausyti, testo atlikti.. Šikna..
test

Syndicate content