Dienoraštis

Atsakau tik už savo įrašus :) Domas.

Testas: ar tau dar neperšalo smegenai?

Pakol sinoptikai prognozuoja nenormalias temperatūras, kviečiu jus pasukti galveles. Kad neužšaltų.

  1. Mano kambaryje šalta. Atsidarau šaldytuvo duris ir teigiu, kad kambaryje bus šilčiau. Kodėl?
  2. Gėlės, nenuvystančios net esant -30C?
  3. Šaltis. Kokias žinote jo rūšis?
  4. Jei pradinukams galima neiti į mokyklą, kai lauko temperatūra nukrenta žemiau -20C, o vyresniųjų klasių mokiniams - žemiau -25C, tai kokia turi būti temperatūra, kad į universitetą galėtų neiti antro kurso doktorantas?
  5. Kokį temperatūrų skirtumą esi pakėlęs? Pvz., jei esi buvęs Italijoje, kai buvo +42C, ir Lietuvoje, kai buvo -32C, tai atlaikei +42C-(-32C)=74C.
  6. Kokia š*do užšalimo temperatūra?
  7. Išveskite realiųjų dujų adiabatės lygtį.
  8. Jei darbo dienomis temperatūra kasdien nukris po 1C, o savaitgaliais ir nedarbo dienomis - kasdien po 2C, tai po kiek savaičių temperatūra lauke pasieks azoto skystėjimo temperatūrą?

Konstantinas Sirvydas: Punktai sakymų Dievo žodžio

Marios ženklina mums žmonių gyvenimą žemėje

  1. Marios yra karčios, - toks yra ir žmonių gyvenimas: labai kartus ir pilnas vargų.
  2. Nenurimsta marios, dažnai siaučia, - taip ir žmonės nerimsta, kovoja, nuolat kariauja, didelius karus sukelia.
  3. Vėjai marias maišo ir blaško, - taip ir blogos aistros žmones vaidija, pykdo ir baisias kovas tarp jų sukelia.
  4. Mariose viena didelė žuvis mažesnę praryja, - taip ir šio pasaulio galingieji paprastus ir vargšus žmones naikina, kramto, praryja.
  5. Marių gelmėse slypi didelės uolos arba dideli akmenys, ant kurių užplaukę, laivai sudūžta, suyra, pražūna, – taip ir tarp žmonių daug yra spąstų ir žabangų, kuriuos vieni kitiems spendžia, vienas kitą apgauna ir pražudo.
  6. Juokiasi ir žaidžia mariose didžiulė žuvis, banginiu vadinama, – taip šio pasaulio mariose žaidžia vėlinas, juokiasi iš žmonių, įvairiais būdais juos apgaudamas ir prarydamas.
  7. Marios kasdien išsilieja per kraštus ir vėl sugrįžta arba parbėga į savo vietą, – taip ir visi šio pasaulio daiktai ateina ir vėl nueina, tik pasirodo ir greitai išnyksta, gimsta ir miršta, padaromi ir sugenda.
  8. Visos upės įteka į marias, tačiau marios nepatvinsta arba nepakyla, – taip ir žmogaus širdis negali pasisotinti sukurtais dalykais, – nors visus nurytų, kąsnis būtų per mažas, negalėtų juo pasisotinti.
  9. Rūkais arba migla užsikloja marios, – taip ir žmonių pasaulis rūkų ir miglos pilnas, dėl širdies ūkanų nemato to, ką turėtų matyti.
  10. Sako Šventasis raštas, kad Dievas suvystė marias vystyklais kaip vaiką, – visada žmonių pasaulis yra tarsi vaikas, kuris nieko nesuvokia,– reikia jį suvystyti arba surišti, kad nesiaustų.
  11. Turi marios savo ribą arba žvirgždėtą krantą, prie kurio pribėgusios nutyla ir ten jų bangos sudūžta, – taip pasaulis arba žmonės turi savo pabaigą, prie kurios priartėję pameta savo puikybę, pamina savo širdies išdidumą, baigia siausti. Tas krantas yra žvirgždas, žemė, kapai, karstas, į kurį patekę nutyla ir baigia daryti viską, ką darė.

Saugumas

Institutas, saldainiai ir padrikos mintys


Šiandien trumpas reportažas iš Stepanovo Fizikos Instituto. Ignas pasakojo, kad tarybiniais laikais tai buvęs pusiau karinis institutas - na, tikriausiai dauguma fizikos tiksliųjų mokslų institutų tokie buvo.

test
Štai pirmasis linksmas dalykas. Kadangi laiptinėje nėra radiatorių, o langai - kiauri, šaltą žiemą gali prireikti barstyti apledėjusius laiptus. Kiekviename aukšte po dėžę. Vėliau tokios dėžės atsirado ir koridoriuose.

test
Gal kas nors numanote, kodėl tualete išbetonuoti du tokie „kubai“?

test
Ir gal kas nors pažįstate žmogų, kuris nurodįs žmogų, kuris žino, kur veda kuris laidas?

test
O štai šitas iš medienos plokštės išpjautas daiktas visąlaik gulėjo ant palangės, ir tik vakar pamačiau, kur jis naudojamas. Atspėkite.


Keletas plakatų iš Minsko gatvių. Plakatų labai daug ir įvairių - retai mačiau pasikartojančių.
test
test
test
test
test
test

Freskų su socialistiniais vaizdais irgi galima rasti ne vieną. Vienoje metro stotyje kabo net reljefiniai vaizdai.
test

Kaip priešprieša visam tam stovi ir paminklas nešiojamam kompiuteriui.
test

Kaip nusipirkti sveriamų saldainių, jei nemoki rusiškai? Šitą klausimą uždaviau Martynui, kuris tai darė prieš savaitę. Atsakymas paprastas - paduoti pardavėjai sąrašą su saldainių pavadinimais. O iš kur gauti sąrašą? Iš Martyno dėstytojo. Štai toks yra Martyno, jo mokytojo, kolegų ir mano saldainių sąrašas (jau visų ragavau, tikrai puikūs saldainiai):

  1. Молочная с медом
  2. Фрутомеы клубнико слубки
  3. Столичная
  4. Молочная с коньяком
  5. Молочная банан кофе
  6. Молочная крем брюле
  7. Молочная
  8. мишка на поляне
  9. красная шапочка
  10. Любимая Аленка
  11. Беловежская пушча

Ačiū, Martynai! Laukdamas, kol pardavėja viską surinks, galvojau, ar ji prisimena, kad tokių „asorti“ prieš savaitę sukrovė ne vieną maišą?

Столица, įkurdintas po Leninu, yra aukštesnių kainų prekybos centras. Esant galimybės rekomenduočiau rinktis kitus. Štai netoli Немига stotelėje esančiame Немига prekybos centre kai kurias maisto prekes pirkau iki 10% pigiau. Minsko centre nėra labai didelių maisto prekybos centrų. Pranas, grįždamas į Lietuvą, pakeliui užsuko į kažkokį didelį prekybos centrą, esantį jau už Minsko žiedo.

Naudojimasis internetu Baltarusijoje yra kontroliuojamas. Viešbutyje perkame korteles, o pardavėja į sąsiuvinį užrašo kortelės ir kambario numerius. Kai norėjome pasinaudoti internetu autobusų stotyje, teko parodyti asmens dokumentą ir prižiūrėtoja taip pat kažką nusirašė.

Šiandien išbandžiau abi metro linijas nuo pradžių iki pabaigų. Labiausiai norėjau pamatyti tas stotis, kurios statytos visai neseniai - tarp 2000 ir 2007 metų. Deja, jos nelabai skiriasi nuo senųjų, persunktų tarybinių kvapu. Stočių stilius ir panaudotos medžiagos beveik tokios pačios, naujumą išduoda turėklai, eskalatoriai, neįgaliųjų liftas ir panašūs dalykai. Tačiau jei turite laisvo laiko, siūlau pasivažinėti.

Tikiuosi, kad tai paskutinė transliacija iš Minsko. Taip sakau ne todėl, kad man čia nusibodo, bet todėl kad norėčiau rytoj nepakliūti pasieniečiams. Nieko blogo lyg ir nesivežu. Matysime.

Man liko vienas metro žetonas - linkėdamas geros kloties mielai padovanosiu jį tam, kas ketina aplankyti Minską. Ketinu priduoti savo metro kortelę - Ignas sako, kad grąžinus atiduoda 500 pinigų. Manau, kad likusių kelių „zaičikų“ į Lietuvą vežtis neverta. Tikriausiai atiduosiu juos kokiai nors vienuolei - jos sėdi metro stotyse, parduotuvėse ir renka pinigus kažkokios bažnyčios/cerkvės statyboms. Beveik kiekvienoje didesnėje parduotuvėje taip pat pardavinėjamos religinės prekės - žvakės, paveikslėliai, knygos etc.

Manau, kad per dvi savaites pamačiau daug, tačiau dar daug daug būtų galima čia patirti. Mielai sugrįžčiau dar dviem savaitėms. Ačiū visiems, kam buvo įdomu ir kas skaitėte mano rašliavas. Nesiekiau būti objektyvus - pasakojau apie tokią Baltarusiją, kokią mačiau ir patyriau.

Ačiū Šiknai.info už suteiktą plotą.

Квiтней, Беларусь! O aš grįžtu į Lietuvą.
test

Cirkas ir zoologijos sodas

Kaip jau rašiau prieš kažkiek dienų, Minske stovi Белорусский государственный цирк. Ir ne šiaip kokia palapinė, o didžiulis mūrinis pastatas, vakare šviečiantis neprasčiau nei Nacionalinė biblioteka. Vakar lankiausi viename iš jo vaidinimų. Dar nepriėjus pastato matėsi minia Vaikų-vanagų, spiegiančių ir bandančių nulenkti - ne, ne medį, o skulptūras, esančias prie cirko. Interjeras puošnus - marmuras, gelsvai dažytos sienos ir daug sunkių užuolaidų. Arena - apvali, aplinkui stačiai kyla kėdės. Cirkas skelbia, jog jame yra 1666 sėdimos vietos. Nesunkiai radau savo vietą ir džiaugiuosi, kad ji prie krašto. Galėsiu šalia pasidėti kuprinę. Tarpai tarp eilių labai siauri - kojų dėti nėra kur. Salė po truputį pildosi, tačiau laisvų vietų tikrai buvo ne viena dešimtis - netgi tose eilėse, kurioms bilietų pardavėja nerado laivų bilietų. Iš pat pradžių keistai atrodžiusi arena, išėjus pirmiesiems artistams pasirodė besanti ledo. Visi artistai - su pačiūžomis. Na, ir prasidėjo. Šiuožimas, žongliravimas nesveiko dydžio figūromis, kilnojimas, skraidymas - dalis numerių panašūs į cirką be pačiūžų, tačiau pačiūžos suteikia lankstumo, greičio. Stebina, kaip žmonių grupė sąlyginai nedidelėje scenoje greitai čiuoždami nesusiduria. Ir tuo pačiu metu dar atlieka visokius triukus. Pasirodo, apsiavus pačiūžas galima net dviračius minti - tereikia įprastus pedalus pasikeisti storesniais, turinčiais tarpelius peiliams. Vaidinimo pradžioje ponia per garsiakalbį kažką sakė dėl fotografavimo. Tikriausiai, kad neleidžiama, nes nemačiau fotografuojančių. Keletą nuotraukų iš cirko pasirodymo galite rasti Cirko tinklalapyje. Tačiau kai buvo pakeltas apsauginis tinklas, ponia per garsiakalbį dar dėl kažko perspėjo, ir į sceną įžengė keturios baltosios meškos, fotografuoti tikriausiai pasidarė leidžiama, nes visų fotoaparatai kaito nuo pleškėjimo.
test
Meška čiuožia.
test
Meška vaikšto.
test
Meškos stumia sūpuoklę. Dar vienas puikus numeris - meška, čiuoždama pačiūžomis, stumia rogutes. Nuotrauką rasite Cirko svetainėje.
test
Meškų orkestras. Atsukusi nugarą sėdi meška dirigentė. Visų triukų metu meškos buvo šeriamos. Pažiūrėkite atidžiai - abu dresuotojai prie diržo turi prisirišę po du indelius su biriu ėdalu. Visoms meškoms buvo uždėti antsnukiai - tarpelis tik toks, kad galėtų ėsti užtarnautą maistą.
test
Viena meška letena aktyviai draskė ledą, o ši irgi buvo akivaizdžiai jo pasiilgusi.

Pastebėjimas - keičiasi ne tik cirkas (būtumėte matę, koks šviesos šou), bet ir žiūrovai - šie tikrai į blogąją pusę. Žiūrėdami spektaklį žiūrovai masiškai šlamščia ir drabsto spragintus kukurūzus, kurie parduodami ~1 litro (10000 pinigų), ~1.5 litro (15000 pinigų) ir ~3 litrų (25000 pinigų) popierinėse dėžutėse. Stebėjausi, kas parduodama plastikinėse, maždaug 1,5 litro dėžutėse, į kokias Lietuvoje parduodami fasuoti kiviai. Pasirodo - tai cukraus vata. Gaminimo aparato nematyti, tik pardavinėjami indeliai. Gudru - žiopli vaikai nepridrabstys ant prabangių sėdynių, tačiau kalnas šiukšlių - garantuotas. Taip pat pardavinėjamas visoks kiniškas šlamštas - šviečiantys malūnėliai, velnio ragai etc. Po renginio už papildomą mokestį galima pačiuožinėti scenoje - pribaigti ledą, kurį taip energingai drožė artistai.
Pabaigai - apie kainas ir sėdėjimo vietą. Bilietų kainos - nuo 20000 pinigų prastesniuose sektoriuose paskutinėje eilėje iki 250000 pinigų YSA ložėje. Mokėjau 80000 pinigų, bet tik todėl, kad jau nebebuvo pigesnių. Pertraukos metu apėjęs įvairius sektorius ir vietas, drįstu sakyti, kad sėkmingai galima pirkti pigesnius bilietus aukštesnėse eilėse - salė nėra labai didelė, matymo taip pat neužstos sėdintys arčiau - eilės kyla tikrai stačiai. Nemokamos paslaugos - rūbinė (renkiesi tu) ir atsineštų daiktų patikrinimas (renkasi tave). Man ir vėl pasisekė - apsauginis-poliglotas: tarptautine žodžių kalba pasakantis sekjūrity ir tarptautine rankų kalba parodantis į kuprinę. Galutinė išvada - tikrai verta pamatyti, tik reikėtų (beje, kaip ir į visus kitus renginius) ankstėliau įsigyti pigesnius bilietus.
Po cirko nutariau pablūdinėti. Išgėriau arbatos kažkokioje greito aptarnavimo kavinėje/restorane. Vietos tik stovimos, tačiau vaizdas - į vieną iš centrinių Minsko gatvių. Nors jau 22 h vakaro, aštuonių eismo juostų gatve nuolat juda automobiliai. Žmonių kiekis dar didesnis - plačiu šaligatviu reikia brautis. Mano turimas gidas rašo, kad netoliese esančiame makdonalde mėgsta rinktis jaunimas, kad ten yra mėgstama jų susitikimo ir bendravimo vieta. Na, šita irgi ne mažiau populiari, o kontingentas - įvairesnis. Maistas - bandelės, sumuštiniai, sausainiai, meduoliai, gėrimai - viskas nuo arbatos iki degtinės, o kainos neaukštos (arbata - 3000 pinigų, kava iki 5000 pinigų, kepiniai - 3000-7000 pinigų). Pardavėjai - jauni veidai, tačiau angliškai nesupranta. Perku čiorny čai i keks, nes tiek temoku rusiškai. Valgydamas keksą ir skaičiuodamas gatve praeinančius pareigūnus, mąstau, kad jau pripratau prie jų. Tiesa, kartais dar nustembu išvydęs naują jų „rūšį“ - bandau išvardinti, kokias esu matęs:

  • eiliniai policininkai - tamsiai mėlyna apranga;
  • kažkas - rudos spalvos paradine(?) uniforma;
  • arba ruda dėmėta chaki;
  • arba mėlyna dėmėta chaki;
  • arba juodais drabužiais - šituos pirmąkart mačiau užvakar.

Taigi, suprantu, kad Lietuvoje man trūks jų žvilgsnio. Ne todėl, kad mėgstu būti stebimas, o todėl, kad stebi mane ne vieną. Pastebi šiukšlintojus, pastebi besinešančius didesnius krepšius, pastebi gatvių teršėjus ir kitus niekadėjus. Štai ką apie pareigūnus rašo mano jau minėtas gidas:

„One thing you’ll notice immediately upon arrival in Minsk is that there’s rather a lot of people wearing uniforms and carrying guns and sticks. Police and military personnel seem to be everywhere all the time. This can be a bit disconcerting at first, but don’t worry, they’re probably not going to shoot you. The most exciting authority action that you’re likely to experience is that you’ ll be approached and asked to show your documents. Passport, driver’s license, Mickey Mouse Club membership card, pretty much anything slightly official-looking with a name and photograph will do. The police will understand that you may have left your passport with the hotel for registration purposes. Unless you’ve been doing something very mischievous, the police are only likely to approach you from utter boredom. They’ ll look at your ID, inwardly chuckle at how foolish you look in the photograph, and wander off to find someone else to annoy. Let them have their fun. They’ve already sorted out all the crime and, well, there’s just not much left to do.“

Na, ne viskas tiesa. Nemačiau, kad iš ko nors prašytų parodyti asmens dokumentus. O paskutinis sakinys primena anekdotą:

„Miestelyje X visiškai išnyko nusikalstamumas. Vakar paskutinį nusikaltėlį papjovė maniakas.“

Kas tas maniakas, manau, nesunkiai atspėsite. Nekaltinkite jo, jis tiesiog nemėgsta konkurentų...
Bet ne apie tai. Minske tikrai jaučiuosi saugus. Centrinėse gatvėse vos prasilenkęs su dviem pareigūnais tolumoje tikriausiai pamatysi kitus du. Tačiau ir atokesnėse gatvelėse ramu. Galiu drąsiai išsitraukti fotoaparatą ir nebijoti gauti per galvą. Žmonės neslepia mobiliojo telefono kišenėje vien pamatę kito asmens nuošalioje gatvėje. Visi pastatai, esantys prie gatvių, yra apšviesti, todėl siauresnėse gatvelėse netgi nėra gatvių žibintų - užtenka šviesos nuo pastatų (darosi aišku, kodėl Baltarusijai reikalinga nauja atominė elektrinė).
test test
Minsko „senamiesčio“ pastatai bei Operos ir baleto teatras.

Niekur ant pastatų ar kioskų nemačiau grafičių. Tiesa, radome jų likučių atokesnėse požeminėse perėjose - bandyta juos valyti. Labai švarūs metro - ne tik kad kampai neprisisioti, bet nė menkiausio purvo nėra. Vakar bėgau nuo mašinos, plaunančios šaligatvį - vienu pravažiavimu kokių aštuonių metrų pločio šaligatvį aukštu slėgiu nuvalė. Kita tuo metu tvarkė gatvės kelkraštį. Žolė - kur jos yra - atrodo nuolat nušienauta taip žemai ir taip lygiai. Ir žinote, Minsko pakraščiuose (kiek juose buvau), jei ir nėra tiek daug atnaujinta, tačiau lygiai taip pat nupjauta, sušluota, išvalyta. Panašu, kad Aleksandrui pavyksta ne tik tvirtai laikyti valdžią, bet ir kurti šviesų rytojų - bent jau tam tikrose srityse. Galiu įsivaizduoti, kad nemažai žmonių balsuoja už jį ir be biuletenių klastojimo.
O dabar - apie zoologijos sodą. Pradėsiu nuo bendro patarimo Baltarusijoje - prieš bet kur vykdami, pasidomėkite, koks darbo laikas, kokia bilieto kaina, kokios kitos sąlygos. Su internetu baltarusiai per daug nebendrauja - informacija dažnai būna pasenusi, ypač angliškose versijoje. Taip buvo tiek su cirku (kur kainos buvo nurodytos bent du kartus mažesnės), tiek ir su zoologijos sodu (kurio darbo laikas menkai sutapo su nurodytu internete). Geriausias būdas - skambinti ir klausti. Tačiau čia menkai padės tarptautinės žodžių ir rankų kalbos. Prie zoologijos sodo - jokios informacijos anglų kalba. Kaina - 10000 pinigų + 5000 pinigų norintiems patekti į terariumą. Zoologijos sodas nuvilia savo mažumu (daug mažesnis už Kauno zoologijos sodą) bei ekspozicijos betvarke (viena beždžionių grupė netgi atskirta nuo kitų ir gyvena šalia paukštvanagių). Dalis namelių gyvūnams neseniai statyti, kitiems tikrai reikėtų remonto. Įdomiai įkurdinti šiltamėgiai gyvūnai - jiems pastatyti nameliai dideliais langais. Taip juo galima stebėti net speiguotą žiemą. Vienas trūkumas - per gerus langus nesigirdi gyvūnų skleidžiamų garsų. Matosi, kad sodas yra plečiamas, statomi net keli didžiuliai pastatai. Taigi, norėtųsi aplankyti sodą po kelerių metų. O šiuo metu įdomiai atrodo kupranugariai, gyvenantys su gandrais.
test test
Galima išvysti gepardą, šerną, stumbrą, kalnų ožius, dygliakiaulę, keletą beždžionių rūšių. Tigras kažkur slėpėsi. Iš urvo išlindusi ir užriaumojusi liūtė sulaukė dėmesio - į ją pasižiūrėti subėgo žmonės iš pusės sodo.
Iš paukštienos man patiko du juodieji grifai. Virš kažkokių kitų plėšriųjų paukščių narvo įkurdintas gandrų lizdas - tie kleketuoja ir erzina žemiau gyvenančius.
test
Šios gražuolės draugė fotosesijos metu tvarkė pelę.

Akvariume - taip vadinasi vienas pastatas - gyvena žuvys, keletas gyvačių, chameleonas, pora nedidelių krokodilų. Ant vienos gyvatės namelio pakabintas užrašas su keliais šauktukais, o pats namelis - tuščias. Dėl visa ko gerai apsidairiau. Panorau suvalgyti vieną karpį - jis toks didelis, kad vos apsisuka savo akvariume. Galutinė išvada - verta apsilankyti tuo atveju, jei Minske esate su mažais vaikais ir šie labai zyzia. Kitu atveju - pirmyn į Kauną.

Kostiumas ir muziejus


Užvakar ГУМe įsigijau kostiumą. Su juo atrodau šauniai, tačiau nuotraukos neįkelsiu - laukite progų mane pamatyti gyvai :P Įsigyti susigundžiau todėl, kad kaina tikrai nedidelė. Už kostiumą sumokėjau vos daugiau nei 500000 pinigų (pusę milijono). Kadangi mokėjau kortele, lietuviškas bankas automatiškai keitė geresniu kursu, nei valiutos keitykloje. Tad mokėti kortele tikrai verta. Kaip ir minėjau, vietinių prekių kainos yra gerokai mažesnės (pvz., kostiumų - nuo 300000 pinigų) nei atvežtinių (nuo 800000+ pinigų, mačiau ir už 2,5 megapinigo).

Beje, ilgai sklandęs gandas, kad nuo lapkričio pirmosios didės visos prekių ir paslaugų kainos Baltarusijoje, iš dalies išsipildė. Štai metro (tikriausiai ir autobusų/troleibusų/tramvajų) bilieto kaina padidėjo nuo 950 pinigų iki 1300. Tikrai žymus augimas. Tačiau drabužių, medžiagų kainos kol kas nedidėja. Nelabai suvokiu, kaip vyriausybė galėtų daryti įtaką privačių įmonių kainoms. Na, gal Baltarusijoje ir gali.

Vakar pusryčiaujant prie staliuko prisėdo besišypsantis šnekus amerikietis, norintis bendrauti (ar būna kitokių?). Laimė, kad ne fizikas, nes visai neturėjau noro pasakoti apie kuklius mūsų darbus institute. Jis - istorikas, besidomintis LDK. Lietuvoje buvo daugybę kartų, dabar iš Vilniaus atvyko į Minską. Dalyvauja konferencijose bei atlieka tyrimus. Pasakoja, kad Lietuva labai pasikeitus per 10 metų. Pasakoju, kad man patinka Leninai Baltarusijoje. Abu stebimės, kad čia žmonės bijo žiūrėti į akis. Apetitu jis aiškiai skundžiasi (pusryčiams - keli pyragėliai, dar kažkas smulkaus, kavos puodelis, kai tuo metu kirtau tik antrą porciją vištienos file su kalnu daržovių), tad palinkėjęs geros dienos išskubėjo.

Vykome aplankyti Stalino linijos. Įlipus į mikroautobusą ir paprašius dviejų bilietų, vairuotojas atsakė: 6800. Ignas sumokėjo, ir atsisėdome. Dar nespėjus išvažiuoti, vairuotojas porą kartų atsisuko į saloną ir kažką šūktelėjo. Balažin, ko jis ten rėkauja. Tik vėliau supratome, jog tai buvo man. Vairuotojas šaukė, kad sumokėčiau už bilietą! Pasirodo, jo pasakyta kaina buvo už vieną, o mes pamanėme, jog už du. Kadangi nesupratau, sėdėjau ramiai, nors jo sakyti žodžiai nebuvo itin malonūs. Tiek to jį.

Stalino linijoje egzistuoja keistas požiūris į užsienio turistus: jiems visos kainos 50% didesnės. Kadangi Ignas moka rusiškai, bilietus perka jis ir gauna tarifą vietiniams - 20000 pinigų už bilietą - 5%, nes turime nuolaidų korteles iš Nacionalinės bibliotekos. Taigi, nuolaidų kortelės man jau sutaupė 1600 pinigų! Muziejus įkurtas buvusiuose tarybiniuose įtsirtinimuose. Pora bunkerių įrengta taip, kaip kad jie turėjo atrodyti karo metu - žemos lubos, dar žemesnės durys, kulkosvaidžiai, dujokaukės, liukų atidarymo įrenginiai, vamzdžiai, skirti kalbėtis tarp skirtingų kambarių, skylės kulkosvaidžiams, netgi veikiantis periskopas.
test
Nesančiais šoviniais šaudau į nesamą priešą. Kulkosvaidis aušinamas vandeniu (mėlynas ir raudonas vamzdžiai), dūmai ištraukiami tiesiai iš vamzdžio. Apačioje matosi lininis maišas be dugno, o po juo pastatytas kibiras gilzėms.

Sutiktas gidas, kol jo vedami vaikai bandė nusiaubti bunkerį ir sulaužyti haubicą, papasakojo „savo požiūrį“ į istoriją ir „savą požiūrį“ į šiuos įtvirtinimus. Anot gido, jie niekada nebuvo panaudoti pagal paskirtį, nes Minskas buvo atiduotas be didesnio pasipriešinimo. O kai Minskas jau buvo užimtas, čia atvarytiems kareiviams teko sėdėti be kuro ir šaudmenų. Tačiau pro šalį praeinant tikriems kareiviams, jo tonas staiga pasikeisdavo - štai čia yra bunkerio šaudymo angos, čia bokštelis... Linksmutis.
test
Šito aparato neįveikė nei karas, nei lietus, nei vaikai-vanagai.

Muziejuje yra atkurta apkasų sistema, spygliuotos tvoros ir spygliuoto lauko atkarpa, sargybos bokštas, maskuojantys šaudymo bokšteliai. Taip pat pastatyta krūva kėdžių, kad atsisėdus būtų galima stebėti karinius pasirodymus, kurie mūsų apsilankymo metu nevyko. Atskiroje aikštelėje demonstruojama gausi tankų et al kolekcija, didelis haubicų ir kitokių šaudymo priemonių pasirinkimas, katiušos pirmtakas (?).
test

Kitoje aikštelėje - aviacinių bombų pavyzdžiai, naikintuvai, sraigtasparniai, mašinos raketų paleidimui, mašinos-radarai, raketa, galinti skraidinti branduolinį ginklą.
test
Reaktyvinio lėktuvo užpakalis arba du reaktyviniai fenai. Subalansuota kariams, bet tinka ir moterims.
test
Su tokiomis antenomis televiziją matytumėte ir Pimpučių kaime. Fone - rakete nešėja. Panašios buvo dislokuotos ir Lietuvoje.

Trečioje aikštelėje - įvairūs bunkeriai ir palapinės, skirtos slėptis nuo biologinio/cheminio ginklo (?) bei daugiausiai mūsų dėmesio susilaukusi vikšrinių transporto priemonių, skirtų kovai su mėšlu ir vandeniu, kolekcija. Tai - mašina-pontoninis tiltas, mašina-kateris, poliakalė, mašinos, skirtos minų paieškai, geležinkelio ardymui, tranšėjų kasimui ir pan. Vieno tanko-ariamosios plūgas tokio dydžio, jog tiktų ne bulvėms, o moliūgams sodinti. Stebimės, kiek metalo sukišta į keistus įrenginius, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie žmonių žudymo.
test
Tranšėjų kasėjo užpakalis.

Teritorijoje yra tvenkinys, kuriame šiltu metų laiku galima paplaukioti senomis valtimis arba plastmasiniu (!!!) vandens dviračiu. Pasigendame valgyklos, kurioje tvyrotų tarybinis stilius. Palapinė su kokakola ir plastikiniais puodeliais atrodo nerimtai. Šaudymas - AK-47 ir keletu šautuvų, tačiau ne PPŠ. Kaina - didesnė nei buvo nurodyta internetinėje svetainėje (nurodyta - 5000 pinigų už šūvį, reikalauja - 10000 pinigų), o iš garso ir krypties, kurlink šaudoma (žmonės vaikšto už 50 metrų), suprantame, kad ten - tušti šoviniai. Nerimta. Galutinė išvada - važiuoti tikrai verta, ypač šiltu metų laiku. Kas esate gėrę kakavą apsupti tankų?

Kaip ir sekmadienį, kyla sunkumų su grįžimu atgal. Jei atvažiuojant prie muziejaus stoja gal 15 autobusų per dieną, atgal galima išvykti vos penkiais. Artimiausias - už 4 valandų. pėsčiomis keliaujame 6 kilometrus iki Zaslavlio - miestelio, apie kurį gražiai rašė turistinis gidas. Čia turėtume rasti karo gerokai mažiau nei Minskas paliestą kaimelį. Praėję tarybinių triaukščių namų rajoną patenkame į siauras ir purvinas gatves. Reikalui esant esame pasiruošę bėgti, atidžiai dairomės. Nemalonus rajonas. vėliau prieiname miestelio centrą - prie savivaldos centro, žinoma, stovi Leninas. Dešinė ranka kišenėje, atrodo atsipūtęs, lyg komunizmas jau būtų sukurtas...
test
Vadas ir Baltarusijos vėliava.

Apžiūrime bažnyčią ir cerkvę, kuri pagal stilių atrodo lyg bažnyčia. Pasivaikštome miestelio gatvėmis, ieškome medinių namų. Daugelis tikrai senų namų - iš tašytų rąstų, tad dar kartą stebimės, pagal kokį paveldą buvo statomi nameliai Dududkyje?
test test
Senoviški Baltarusijos namai. XIX a. pabaiga - XX a. pradžia.
test
Tarybinis plienas yra stipresnis nei tarybinis betonas. Tilto turėklai per nedidelį upelį Zaslavlyje.

Į Minską keliaujame traukiniu. Traukinys atrodo labai šviežias. Vagonai viduje sujungti kaip autobusai su priekabomis - „dumplėmis“. Praėjimas platus, tad penkių vagonų traukinys - tarsi labai labai ilgas autobusas, salonas matosi nuo pradžios iki galo. Salone kabo skystųjų kristalų ekranai, kuriuose pateikiama informacija apie maršrutą ir net važiavimo greitis (didžiausias mano matytas - 90 km/h). Tualete esti šilto vandens, čia, kaip ir visur kur mačiau Baltarusijoje, nėra popierinių rankšluosčių - rankų džiovinimui visur įrengti šilto oro pūtikliai. Traukinio bilietas - tik 2000 pinigų už ~25 km. Važiuojame 40 min. Stotyje randu besimėtančius 10 pinigų. Man vis dar keista, kad čia kartais kaip šiukšlės mėtosi banknotai. BANKNOTAI, o ne monetos!

Muziejai


Oficialus pinigo kursas nesikeičia - Lietuvoje nedarbo diena. Keitykloje pinigą keičiau geresniu santykiu - už vieną litą duoda 3376 pinigus.

Šeštadienį numačiau aplankyti keturis muziejus. Pirmasis - Minsko istorijos muziejus. Nuvykstame drauge su Ignu. Deja, muziejuje eksponatų dar nėra, tik nuotraukos. Nusprendžiame, kad Minsko vaizdų pamatome ir vaikščiodami, tad neiname. Keliauju į Didžiojo Tėvynės karo muziejų (Romoje būk romiečiu - taip čia vadinamas Antrasis pasaulinis karas). Skaičiau, kad eksponatai aprašyti tik rusiškai, tačiau prie kasos kainos surašytos ir angliškai. добрый день ir daugiau nemoku. Kasininkė pasako man kainą, tikriausiai 6000 pinigų. Ištraukiu iš kišenės fotoaparatą. Muziejuje leidžiama fotografuoti susimokėjus papildomus 1000 pinigų (neaišku, kuo nuo to 1000 pinigų jiems pasidaro geriau). Kasininkė pasako kitą kainą. Gerai. Paduodu jai nuolaidų kortelę, rastą reklaminiame stende Nacionalinėje bibliotekoje. Turėčiau gauti 10% nuolaidą bilietui. Kasininkė pasako man trečią kainą. Galiausiai sumoku 6400 pinigų. Jėga! Nuolaidų sistema Baltarusijoje veikia, sutaupau net 600 pinigų!!! Muziejus trijų aukštų, nors realiai veikia tik du. Iš viso gal 15 salių, tačiau eksponatų nėra gausu. Daugiausiai dėmesio skiriama „didvyriams“ - jų nuotraukos, biografijos, asmeniniai daiktai ir, žinoma, medaliai. Tarp „didvyrių“ randu vieną latvį, rusiška pavarde, o lietuvių - ne. Surinkę ir sulydę visus čia esančius medalius tikriausiai iš to metalo galėtume pagaminti tanką. Beje, pusė tanko įgrūsta į vieną iš salių, tačiau man kilo įtarimų, kad tai kopija. Iš ginklų populiariausias PPŠ (rus. ППШ).
test test
Te jums granatą. Jaunuolį su ППШ pridengs „партизанка“.

Mąstau, kodėl TSRS herbe yra pavaizduotas kūjis ir pjautuvas, tačiau nėra tanko arba ППШ/AK-47? Eksponuojama vokiškos koncentracijos stovyklos gyvenimas, bet ne Gulago lagerių Sibire. Čia esti visa nuotraukų ekspozicija, kaip vokiečiai karia žmones, tačiau nėra nieko apie Katynės žudynes arba žmonių trėmimą Sibiran. Norima parodyti, kokie šaunūs raudonosios armijos kareiviai, išvadavę pasaulį nuo fašizmo, tačiau apie vakarų frontą užsiminta vos poroje vietų.
test

Žodžiu, kaip ir reikėjo tikėtis - į vienus vartus. Tačiau žinant tai, galima rasti įdomios informacijos - instrukciją, kaip pasigaminti Molotovo kokteilį, vaizdines priemones, kaip sprogdinti geležinkelį, maskuotis ir panašiai.
test test
Visų šalių proletarai vis dar kviečiami vienytis. Didžiulis gobelenas ant sienos muziejaus foje.

Nusprendęs, kad žvaigždučių prisižiūrėjau keliems metams į priekį, kylu į trečią aukštą. Čia, po trumpo pokalbio su tik rusiškai kalbančiomis prižiūrėtojomis (supratau žodį молодец), pamatau tarybinę mokyklos ekspoziciją - uniformos, reikmenys, knygos, nuotraukos, diplomai; vienas iš jų - lietuvės. Ir galiausiai - trumpa mokinių darbelių ekspozicija. Čia žvaigždučių nėra, tikras atsigavimas. Jau vėliau Ignas sakė, kad norint apžiūrėti trečio aukšto ekspoziciją, reikia pirkti atskirą bilietą. Kartais nemokėti kalbos yra gerai.

Kitas muziejus - Nacionalinis meno muziejus. Kaina - 10000 pinigų plius 1000, jei norite fotografuoti. Noriu. Muziejų sudaro du pastatai. Senasis daugiausia skirtas ankstesniems amžiams, gausu paveikslų, šiek tiek skulptūrų, porceliano.
test
Žavus porcelianinis knygius.

Naujasis pastatas - puikus kičo pavyzdys. Senoviškai turintys atrodyti laiptai, kolonos, turėklai kelią juoką. Šiame pastate galima rasti XX amžiaus meno pavyzdžių. Įdomiai atrodo tarybiniai propagandiniai paveikslai - pavyzdžiui, Minsko gyventojai sveikina tarybinį tanką, išvaduojantį miestą. Dydis - gal 10m kart 5m, tenka žiūrėti gerokai atsitraukus.
test
Primena knygutę „Ką žmonės dirba visą dieną?“.

Taip pat gausu bažnytinio meno pavyzdžių bei draugiško muziejaus iš Japonijos dovanų - įvairių rytietiškų daiktų, kurių paskirtis dažniausiai lieka paslaptimi. Randu A. Mickevičiaus (baltarusių ir lenkų poeto, atsimenate?) skulptūrą, bei Žalgirio mūšio paveikslą.
test
Draugas Fidelis.

Vakare įsigyju 0,25 l degtinės butelį. Ne, negersiu, iš jo darysiu dovaną vienam mielam žmogučiui. Norite sužinoti degtinės kainą? Silpnų nervų degtinės gėrikams siūlau eiti pasivaikščioti - už 0,25 l sumokėjau 7450 pinigų. 0,5 l butelio kaina prasideda nuo 12000 pinigų. Beje, jei kas norite gauti lauktuvių, parašykite. Tikrai neisiu (nes tingiu) ir neieškosiu (nes nuobodu) lauktuvių tik dėl to, kad ką nors parvežčiau, tad savo norus prašyčiau išreikšti patiems. Rašykite.

Sekmadienį sugalvojome nuvažiuoti į Дудутки, esantį už 45 km į pietus nuo Minsko. Anot reklamos, čia turėtume rasti didžiulę senovišką sodybą, tradicinių amatų demonstracijas puikią aplinką, ir t. t. Susigundome. Nuvykę į mums žinomą autobusų stotį sužinome, kad Minske iš viso yra trys autobusų stotys, o mes pasirinkome netinkamą. Į reikiamą stotį nuvykstame laiku - autobusas į Dudutkį išvažiuoja už 8 min. Bilieto kaina - 6100 pinigų. Įsėdęs į autobusą prisimenu anekdotą apie senuosius Ikarus autobusus.

Klausimas: kodėl Ikarusas yra ekologiškiausia transporto priemonė?
Atsakymas: todėl, kad visas išmetamąsias autobusas dujas pučia ne į lauką, o į saloną. Keleiviai viską išuosto.


Nors tai ne Ikarusas, tačiau situacija panaši. Žinoma, mes jau užsigrūdinę - institute irgi gyvename smogo sąlygomis. Kelionė trunka valandą ir 10 minučių. Bilietas į muziejų 30000 pinigų. Daug, bet mes juk tikimės kažko ypatingo. Deja, greitai nusiviliame - daugelis pastatų pastatyti gal prieš porą metų, panaudojant tekintus rąstus ir plastikinius langus. „Autentiška“ mums pasirodo tik arklidė ir gyvulių tvartelis - buvę tarybinio ūkio reliktai. Viename iš namelių gauname paragauti vietoje daryto sūrio ir keptos duonos. Skanu, ypač sūris su žolelėmis. Pastatuose nemažai senoviškų rakandų, tačiau tradicinių amatų daug nepamatėme. Tiesa, apie vieną čia pasakojama išsamiai - samanės darymą. Vyksta ir degustacijos, už papildomus pinigus.
test
Kairėje - samanės varymo aparatas „Бак автомобили Нет. 1“. Galima pamatyti kitokių modelių - nuo asmeninių (arbatinuke) iki bendruomeninių (kelios statinės).

Visam ūkiui apžiūrėti užgaišome kokį pusvalandį. Būtume dingę iš ten, tačiau į Minską važiuoja tik trys autobusai į dieną, o artimiausias - už dviejų su puse valandų. Šūdukas. Patraukiame link tolėliau esančio malūno.
test
Kaip nors prasmuksime.

Kad malūnas yra senas, išduoda pamatai, tačiau likusi dalis kvepia šviežia mediena. Pastebime, kad šiuose kraštuose girnapusės buvo gaminamos ne iš vientiso akmens, o iš betono. Šalia stovintis malūnininko namas skirtas tik ekskursijoms. Ir tokių pastatų čia ne vienas - nematytas dalykas Lietuvoje. Liūdna. Paskutinis aplankytas objektas - šviežiai pastatyta cerkvė. Galutinė išvada - jei galite čia nevažiuoti, nevažiuokite. Verčiau aplankykite Rumšiškes.

Šiandien ryte spėjau aplankyti Baltarusijos nacionalinį banką (brus. Нацыянальны банк Рэспублiкi Беларусь), norėjau įsigyti monetų(!), kurios, anot banko svetainės, turėtų kainuoti pigiau nei Lietuvoje. Šiaip ne taip radau pastatą kuris esti toliau nuo miesto centro, nuo gatvės užstotas daugiabučių namų. Vos man pradėjus kažkuria kalba aiškinti kasininkei, ko noriu, ji pradėjo mosuoti rankomis ir šaukti: Vopše nou, moneti nou!. Aišku. Realybė tokia: siautėjant pinigo kurso krizei baltarusiai išpirko viską, kas kvepia brangesniu nei geležis metalu. Rytoj mums ketina duoti laisvą dieną - Lietuvoje lapkričio pirmoji juk nedarbo diena. Ketiname aplankyti Историко-культурный комплекс «Линия Сталина». Labai jau noriu pašaudyti iš ППШ. Nuojauta kužda, kad užsieniečiams bus draudžiama. O gal?

Begalvis Vadas


Pinigo kursas pagal LB: 2,8508 lito už 10000 pinigų (palyginus su vakar -0,0450 lito/-1,5540%)

Penktadienį institute ilgai neužsisėdėjome, nes norėjome aplankyti dar porą pilių. Viena iš jų yra Nesvyžiuje, kita - Myre, kuriame jau buvome pakeliui į Minską. Pirmasis įdomus objektas - irgi jau mano minėtas kelių mokesčio punktas. Šįkart kelio mokesčio sumokėti kortele nepavyko, nes nebuvo ryšio su bankine sistema. Na gerai, mokėsime pinigais. Deja! Nepatikėsite - iš užsieniečių kelių mokestis imamas tik valiuta - doleriais, eurais arba Rusijos rubliais. Jei nori mokėti Baltarusijos pinigais, reikia turėti Baltarusijos piliečio pasą. Čia tik pusė nuotykio tame punkte. Kita dalis - Prano žmona staiga prisiminė turinti 100 Rusijos rublių, kuriuos kažkokiu keistu būdu (~už teisingą atsakymą į klausimą apie M. K. Čiurlionį) tą patį rytą buvo gavusi viešbutyje iš gruzino. Trumpa paieška automobilio bagažinėje ir 100 rublių jau pas kasininkę. Sumokėjome 42 rublius, vadinasi, tos šimtinės užteks ir grįžimui. Keistai linksma istorija.

Nezvyžius. Nedidelis gražiai sutvarkytas miestelis. Centre - buvusi rotušė, kurioje veikia restoranas.
test

Kadangi norėjome užvalgyti, nukeliavome ten. Nepriėmė, nes jau laukė atvykstančių vestuvių puotos dalyvių. Iš vietinių gyventojų sužinojome, kad šalia yra dar vienas restoranas. O ten jau laukė laidotuvių dalyvių gedulingiems pietums (?). Padavėja tiesiog švietė nenoru mums priimti, tarsi tai būtų didžiausia kančia. Kas man patiko - pirmoji padavėja, apsirengusi tautiniais baltarusių drabužiais. Keturiese + vaikas pravalgėme už daugiau nei 66000 pinigų. Mano dalis - vištiena, kepta su sūriu, bulviakošė, daržovės ir arbata - už beveik 13 kilopinigų. Kuriame restorane esate matę Lipton žalios arbatos puodelį už 1200 pinigų?? Aplink Nesvyžiaus pilį esti didelis parkas. Visas kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Įėjimas į parką - 2000 pinigų. Ėjome keturiese, sumokėjome 4*2000=8000 pinigų. Tačiau du čekiai, kuriuo gavome kasoje, atrodė itin keistai. Viename 3000 pinigų suma, kitame - 5000 pinigų. Bilietai, skirti 1,5 ir 2,5 žmogaus?? Įėjimas į pilį - dar 6000 pinigų. Pilis didžiulė, kažkada priklausiusi Radviloms. Smagu tai, kad ekspozicija aprašyta ne tik rusų, bet ir anglų kalbomis. Liūdina tai, kad anglų kalba Radvilos rašomos lenkiška transkripcija, Kojalavičiaus pavardė parašyta su klaida (Kojaiowicz), o ir toks ekspozicijos yra labai mažai. Didžioji pilies dalis vis dar tvarkoma.
test

Nesvyžiuje dar aplankiau bažnyčią, kurios pavadinimo nerandu.
test
test
Viduje fotografuoti negalima, bet apsimetu turistu.

O smagiausia dalis šiame mieste - Leninas. Vieną nuotrauką padarau pats, kitos paprašau pro šalį einančios ponios. Susikalbame pirštais ir tarptautine kalba. Laikiau fotoaparatą objektyvu nuo savęs ir tokioje pozicijoje padaviau jį tai poniai. Kai pamačiau, kad ji taip laikydama fotoaparatą jau bando mane nufotografuoti, supratau, kad turėsiu smagią nuotrauką. Parodžiau, kaip laikyti, kur žiūrėti (didelis LCD ekranas) ir ką spausti. Rezultatu nenusivyliau ir padėkojau jai.
test
Begalvis Vadas.

Kelionė iki Myro neužtruko, tačiau ir vėl teko nusivilti - pavėlavome atvykti, pilis jau buso uždaryta. Gaila, nes atrodo, jog ji tikrai verta dėmesio. Jei kas aplankysite, būtinai parašykite savo nuotykius.
test
Saulėlydis Myre.

Grįžę į Minską, nuvažiavome į Nacionalinę biblioteką. Kadangi jau buvo sutemę, jos paviršius mirgėjo šviestukais. Kaip ir sakė Ignas, vakare ja geriau grožėtis iš toliau - kad ir už kelių kvartalų, nes šviestukų tankis nėra didelis ir priėjus arčiau nesimato bendro vaizdo. Supratome, kad valdžia bibliotekos apšvietimą naudoja socialinei reklamai rodyti. Be jau matytų šūkių „Žydėk, Baltarusija“, vienas slenkantis užrašas skelbė maždaug taip: Saugokitės nuo gripo, pasiskiepykite. Liftu užkilome ant bibliotekos viršaus - į 23 aukštą. Neužsibuvome - vakaras buvo šaltas ir vėluotas.
test
Vaizdelis nuo stogo, jame matosi prospektas - prasidedantis miesto centre ir einantis 17 kilometrų iki pat jo krašto.

Na, o pabaigai paskutiniai jūsų dar nematyti pinigų banknotai iš gausios nulių kolekcijos.
test
test
test

Didžiausias pinigas apyvartoje - 100000. Gerai, kad nėra stambesnių - net ir toks šiek tiek gąsdina. Ignas sakė pinigus į piniginę dedąs į du skyrius taip: „keturių nulių zona“ ir „mažiau nulių zona“.

Keliauju aplankyti kelių muziejų

Darbas, ekskursija ir iSultys

Pinigo kursas pagal LB: 2,8958 lito už 10000 pinigų (palyginus su užvakar -0,0210 lito/-0,7200%). Kursas viešbučio keitykloje nesikeičia.
Vakar nuo rytoj iki vakaro prasėdėjome institute, tad daug nuotykių nebuvo. Labėje stovi bent du impulsiniai lazeriai. Vienas yra HeCd 1W/cm^2 galios, kitos šiek tiek egzotiškesnis - N2 250 kW/cm^2. Smagiausia tai, kad ant optinio stalo nėra sumontuotos apsauginės plokštės, saugančios nuo spindulių patekimo į labės erdvę, tad sėdint prie stalo galima sėkmingai gauti UV impulsų į akį. Vedžiojant N2 lazeriu po popieriaus lapą, galima stebėti, kaip gęsta fluorescencija - su tokiais sužadinimais matosi šviečiantys takeliai popieriuje. Gražu. Tačiau atidarinėdami He kriostatą, jie naudojasi medvilninėmis pirštinėmis. Na, suvokimas savotiškas.
Susidūrimai su pareigūnais tampa mano kasdienybe. Vakar einant į metro sukėliau pareigūno susidomėjimą, nes nešiausi kuprinę, ir buvau patikrintas metalo detektoriumi. Vėl užteko vieno tarptautinio žodžio - kompjūter - ir galėjau keliauti toliau. Tokia metro apsauga, panašu, yra tik dėl vaizdo, nes ryte buvo toks žmonių tankis, kad nespėtum visų kupriniuotų patikrinti - kaip Vilniaus troleibusuose piko metu. Ir tas tankis ne tik traukinyje, bet ir praėjimuose, laiptinėse, perone. Sakau tankis, nes žmonių kiekis nepalyginamai didesnis. Nenuostabu - juk rašoma, kad Minske, turinčiame 1,8 milijono gyventojų, metro kasdien perveža apie 800000 keleivių.
Vakare susitikau su Martynu, kuris į Minską atvyko su VU informatikų komanda į tarptautinės studentų informatikos olimpiados atrankinį etapą (Martynai, jei skaitai, patikslink). Sudalyvavau rezultatų paskelbime ir apdovanojimuose Baltarusijos valstybinio universiteto Fizikos fakultete.
test
Visi pasveikinkite Martyno komandą, užėmusią antrąją vietą ir patekusią į kitą etapą Sankt Peterburge. Iš Столиц'os, norėjau tiesiai patekti į Lenino aikštės metro stotelę, tačiau teko išlįsti iš po požeminės perėjos, paeiti kokius 15 m ir vėl leistis į požemius. Likau nustebęs tokia keista „nepakankamo iškasimo situacija“. Kitas linksmas dalykas - mano turimame žemėlapyje pavaizduotos metro stotelių fizinės buvimo vietos, o ne įlindimo į požemius vietos. Tad Lenino aikštės stotelė yra pažymėta universiteto vidiniame kieme, o išlindęs į paviršių negaliu tiksliai žinoti, kurioje vietoje esu. Tačiau keletą kartų pavažiavęs metro jau išmokau orientuotis pagal nuorodas ant sienų (ЦУМ, ГУМ, Москва - kino teatras), kad nereikėtų kaip kurmiui išlindus apsižvalgyti ir, suvokus, jog išlindau ne toje gatvės pusėje, vėl lįsti į požemį. O pati Lenino stotelė yra puošniausia iki šiol matyta. Kylant iš jos į paviršių pasitinka didžiulė bronzinė Vado galva, peronas ir sienos padengta prabangiu rudos-auksinės spalvos granitu/marmuru, o perone stovi aukštas kuolas su didžiuliu kūju ir pjautuvu. Tikiuosi, kad kūjo ir pjautuvo laikikliai dar nesurūdijo... Ar žinote bent vieną dalyką, kurį galima daryti Baltarusijoje, tačiau draudžiama daryti Lietuvoje? Platinti Tarybų Sąjungos simboliką. Mačiau pirkti įsegamų ženkliukų su žvaigžde ir „CCCP“. Yra norinčių gauti lauktuvėms? Tokį nešiojant Lietuvos gatvėje galima užsidirbti 500 Lt premiją (Hm, kiek milijonų tai būtų pinigais?). Arba degtinės butelis su raudonu Tarybų Sąjungos žemėlapiu ir užrašu. Premiją gautumėte prie pat LT sienos, kai patikrintų pasienietis. Kita įdomi metro vieta - abiejų linijų sankirta. Fiziškai jas skiria apie 200 metrų, o jungia siauras koridorius, kuriuo žmonės juda abiem kryptimis ir maišosi. Betvarkė, tačiau greičiai (tiek difuzinis, tiek ir vidutinis) nemaži. Ir paskutinė metro vieta šiam kartui - Немига stotelė. Ji yra arčiausiai viešbučio, tad ir lankausi joje dažniausiai. Prie įlindimo į požemį yra paminklas žuvusiems per Minsko metro sprogdinimą šių metų pavasarį. Paminklo esmė - 14 rožių, skirtų kiekvienai aukai.
Vakar nuotraukų nepadariau, nes fotoaparatas buvo atsisakęs dirbti. Šiandien jau dirba, tad nuotraukų bus.
Šiandienos didžioji atrakcija - ekskursija po Minską. Ateini, susimoki ir važiuoji? Ne! Ateini, parodai pasą, pasirašai dvi sutartis, pasirašai kažkokiame žurnale, susimoki, gauni keistą čekį ir tik tada važiuoji. Kol kas tai didžiausia mano mokėta suma - 55 kilopinigai už trijų valandų kelionę (nors iš pradžių žadėjo tik dvi). Ekskursija rusų kalba ir juokinti pardavėjus klausimais apie anglų kalbą nė neverta. Važiuoju, nes kolega ir jo žmona žada pavertėjauti. Kol važiuodavome autobusiuku, padariau krūvą nuotraukų, tikėdamasis nufotografuoti pareigūnų. Deja, nė vienoje jų nėra. Nesiseka. Įdomesnes nuotraukas įkelsiu čia.
test
Naujoji garsioji gražioji Baltarusijos nacionalinė biblioteka, kuri nestovi netoli Lenino.Priekyje ant betoninių plokščių yra užrašai skirtingomis kalbomis. Kaimynus lietuvius baltarusiai pamiršo.
test
Tos pačios visaip -osios bibliotekos vidus vos įėjus. Viršuje žiba Baltarusijos herbas. Beveik toks pat, kaip ir TSRS, tik vietoje kūjo ir pjautuvo - Baltarusijos žemėlapio kontūrai. Smagu, kad kaskart žvelgiant į Baltarusijos herbą, kurios mieste matosi pakankamai, galima pasigrožėti rytine Lietuvos siena. Deja, baltarusiai vėl mums nuskriaudė - „apendicito“ su Dieveniškėmis herbe nė kvapo. Oi, čia turėtų matytis ne apendicitas, o urvelis! Tačiau ir jo nėra.
test
Greta bibliotekos stovintis Pranciškus Skorina pažįstamas ne tik baltarusiams, bet ir lietuviams.
test
Pergalės aikštė. Prie jo dega amžinoji ugnis. Paminklas stovi žiedinės sankryžos centre, tačiau į jį padarytos net dvi požeminės perėjos. Girdėjau istoriją, kad keli lietuviai, Minske šventę bernvakarį, sugalvojo čia išsikepti šašlykų. Tikriausiai su fotoaparato parodymu neišsisuko.
test
Baltarusijos valstybinis cirkas ir bobutė.
test
Dievo Marijos arkikatedra (rus. Архикафедр Деви Марии) taupydami žemę bažnyčią apstatė daugiabučiais. Arba pastatė tarp daugiabučių. Nebuvau viduje, įdomu, kaip be langų atrodo iš vidaus.
test
Senoji Minsko miesto rotušė, atstatyta 2003 metais.
test
Vienuolynas - viskas, kas žaliais stogais. Greta - nedidelė ir labai išpuošta cerkvė.
test
Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės netoli nuo vienuolyno. Paskutinis aukštuminių pastatų eilėje kairėje - Гостиничный комплекс «Юбилейный». Mano kambario langas kitoje pastato pusėje.
test
Jaunieji. Bučiuotis Baltarusijoje neuždrausta.
test
Ašarų salos monumentas, skirtas visiems negrįžusiems kariams. Pastatytas dirbtinėje saloje. Keturios nedidelės koplytėlės, centre - daug lynų, laikančių varpus. Kur varpai? Po žeme. Kas jais skambina? Vėjas. Apsilankymo metu neveikė. Labai keista tai, kad visi vainikai, matomi nuotraukoje, padaryti iš dirbtinių gėlių. Tik tiek mylite savo negrįžusius karius?
test
Vienas iš paminklų Ašarų saloje. Ką daryti, kad vėjas nesupūstų aukojamų banknotų (monetų taigi nėra!)? Pripilti vandens, kad banknotai priliptų.
test
Viena daugybės statybviečių Minske. Statybų daug, dirbama net sekmadieniais 20h (patys matėme judančius kranus), tačiau jose dirbančių nėra gausu. Pastatai Minske masyvūs ir jų daug, tačiau miestas erdvus, neužgrūstas.
test
Geležinkelio stotis. Didžiulis stalinistinis pastatas blizgančiais langais. Languose atsispindi kiti Geležinkelio aikštės pastatai.
Pabaigai - baltarusių išminties perlas.
test
Kai autorinės teisės ir patentai nebeveikia arba pigiausias iDaiktas - vos už 6400 pinigų. Su banderole.

Nuotykiai su Leninu ir pareigūnu (milicininku/saugumiečiu)


Pinigo kursas pagal LB: 2,9168 lito už 10000 pinigų (palyginus su vakar +0,0500 lito/+1,7441%). Kursas viešbučio keitykloje nesikeičia.

Šiandien Minske buvo puikus oras. Saulė švietė visą dieną, tad dienos metu su striuke buvo net per šilta. Tačiau trumpai. Vakare staigiai atvėso, šalna tikrai bus. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba rytojui taip pat prognozuoja puikų orą. Šaunu.

Dėl tam tikrų priežasčių į institutą nukeliavome tik prieš 15 valandą. Trumpai aptarėme matavimų rezultatus (tačiau kai atmosferoje tabako koncentracija tikriausiai galėtų būti matuojama procentais, tai atrodė pusė amžinybės...), kolega baltarusis (neatsimenu jų vardų, tačiau visi tradiciniai; buvo Vasia, Kolia, Evgenij, ...) sustatė matavimo sistemą ir rytoj nuo rytoj jau pradėsime darbuotis. Bet prieš visa tai dar patyrėme daug nuotykių.
test
Kažkokia sluptūra.

Ryte vykome į didžiulį prekybos centrą - Столица (Sostinė/Kapitalas - randu du vertimus). Jis įdomus dėl kelių priežasčių. Antra priežastis yra tai, kad prekybos centras yra įsikūręs po žeme - visi trys aukštai, kiekvienas šiek tiek mažesnis už ankstesnį. Į paviršių iškyla tik nedideli skulptūromis dekoruoti stiklo kupolai - šiek tiek natūralios šviesos. Vidus primena akropolius Lietuvoje, tik mažiau valgymo ir visai mažai pramogų vietų - 95 nuošimčiai parduotuvių yra škurlynai/batynai. Ilgai neužtrukome. O pirma priežastis tokia, kad prekybos centras įsikūręs po svarbiausiu Minsko akcentu - aikštės su Leninu. Greta stovi Baltarusijos Parlamentas.
test
Visai kaip tame eilėraštyje:
Žydi alyvos,
Dangus toks mėlýnas.
Aikštėj kaip gyvas,
Šypsosi Leninas.

Autoriaus neprisimenu.
Norėčiau sugrįžti čia tuo metu, kai Leninui blizgins makaulę. Juk kartais blizgina, taip? Nuotraukoje neatrodo labai apš*ktas paukščių.


Priešais jį - didžiuuuuuulis Leninas mąsliai žvelgia į Baltarusijos valstybinį universitetą (brus. - Беларускі дзяржаўны універсітэт; rus. - Белорусский государственный университет), šiemet švenčiantį devyniasdešimties metų jubiliejų. Leninui iš dešinės - Baltarusijos valstybinis pedagoginis universitetas (rus. Белорусский государственный педагогический университет), šiek tiek toliau kairėje - Šventųjų Simono ir Elenos bažnyčia, dažnai vadinama tiesiog Raudonąja bažnyčia. Sakoma, kad tai gražiausia Bažnyčia Minske.
test

Tiesa, pati aikštė, ilgai vadinta Lenino, nuo 1991 metų vadinasi Nepriklausomybės aikšte. Tačiau pačiam Leninui, panašu, grėsmės kol kas nėra... Radau tinklalapį, rašantį, kad šalia yra ir „garsioji Nacionalinė biblioteka“. Nesąmonė, ji yra gerokai toliau, apie 20 min automobiliu į šiaurės rytus. Pravažiavome ją, bet šįkart nesustojome.

Nusifotografavę su Vadu, nuėjome į bažnyčią. Kadangi tolesnis maršrutas vedė pro Vadą dar kartą, tai sumaniau padaryti dar porą nuotraukų - iš kitų šonų. Vieną padariau. Kai jau ketinau daryti antrąją - išgirdau šaukiant pareigūną, kurį matėme marširuojantį pirmyn-atgal pro Lenino paminklą. Pirma mintis - šakės. Antra mintis - ne man, galiu eiti. Trečia mintis - verčiau palaukti ir apsimesti, kad ne man. Man. Šakės. Prieina. Net nebandau klausyti, ką jis kalba (vis vien nesuprasiu, o iš jaudulio ir добрый день pamiršau), o pradedu ieškoti paso. Suprantu, kad palikau viešbutyje. Šakės. Galiausiai jis sako: Sprechen sie deutsch? Aha, esu panašus į vokietį. Atsakau: We rather talk in English. Pasisekė, moka ir taip. Passport? I don't have it here. Jau vėliau supratau, kad galėjome kalbėti ir rusiškai, nes po to sekė žodis Fotoaparat! (nežinau, kuria kalba), po kurio kažką vapėdamas ištraukiau iš kišenės fotoaparatą - supratau, jog nufotografavau kažką netinkamo. Drauge atidžiai peržiūrėjome keletą nuotraukų (jose, žinoma, Leninas ir bažnyčia) ir jau galėjau keliauti toliau. Per tą laiką iki manęs grįžo Ignas, spėjęs paėjėti, kol dariau nuotraukas, bet pagalbos nebereikėjo. Susikalbėjome tarptautine kalba: pasport ir fotoaparat. Gerai, kad į kadrą nepateko nefotogeniškai jautęsis pareigūnas arba dar velniai-žino-kas. Ir tikrai gerai, kad šis poliglotas nesunkiai įsitikimo, jog nekeliu grėsmės draugiškai demokratiškai Baltarusijai.
test
Vado nuotrauka iš kairės. Fotografuoti iš dešinės (simboliška, ar ne?) draudžiama.

Toliau keliavome į medžiagų parduotuvę. Tai vienas iš dalykų, ko čia galima rasti pigiai. Už metrą vilnonės medžiagos paltui siūti kolegos mokėjo nuo 13 litų. Iš viso palikę apie pusę milijono pinigų, keliavome pavalgyti. Užtikome įdomų originalų restoraną (vėl! Nors jau mačiau ir кафе). Daugelis kėdžių - báltos statinių imitacijos, senus laikraščius vaizduojantys tapetai, staliukai su žmonių nuotraukomis ant stalviršio. Ir natūralaus dydžio plastmasinė (?) karvė prie įėjimo. Mano pietūs - kopūstų sriuba, guliašas su bulvėmis, gira - už 21000 pinigų.

Po pietų keliavome į institutą (žr. aukščiau), o po to - ieškoti degalinės. Tokių Minsko centre nėra (ne taip, kaip Berlyne, kur degalinę teko matyti miesto centre, gyvenamojo namo pirmame aukšte). Teko keliauti apie 5 kilometrus į pakraštį ir degalinę radome už 6 ar 8 juostas turinčio greitkelio, juosiančio visą Minską. Toliau rekomenduoju neskaityti silpnų nervų vairuotojams - paskelbsiu degalų kainas. Prieš tai tik pasakysiu, kad A98 benzino Baltarusijoje dar nematėme, A95 prekiaujama ne visur, tačiau yra egzotinio A80! Prisimenate tokį? Taigi, degalų kainos už vieną litrą (visa laimė, kad ne už galoną - su tokiu LTL/BYR kursu ir nenormaliu matavimo vienetu būtų visai liūdna...):

  • A95 - 3500 pinigų;
  • dyzelinas - 2700 pinigų;
  • dujos - 2800 pinigų.


Gražu? Paskaičiavome, jog taupiu automobiliu Baltarusijoje galima keliauti už ~5Lt/100km. Prieš pildami dujas šiukštu nepamirškite ne tik išlaipinti keleivių ir išjungti variklio, bet ir atidaryti kapoto dangčio! Už dujas ir benziną mokama atskirose kasose, tačiau jos abi yra atskirai nuo nedidelės parduotuvės kasos. Dar vienas nedarbo mažinimo pavyzdys.

Vakare įsigijome lydytų sūrelių, įpakuotų folijoje (atsimenate?). Pavadinimai skirtingi, kainos skirtingos (nuo ~2500 iki ~3500 pinigų už 100g), tačiau skoniai skiriasi nedaug. Sūreliai mums pasirodė šiek tiek per kieti, tačiau žiauriai tiko prie Prano žmonos dar Vilniuje keptos vaisinės duonos. Taip pat sutvarkiau varškę su slyvomis (200g už 5450 pinigų), o баба ромовая (100g už 1710 pinigų) lauks manęs rytoj. Beje, paprastas vienkartinis пакет фасовка, skirtas bandelėms įsidėti, čia kaštuoja visus 140 pinigų. Nejaugi teks prisiminti mamos pasakotus laikus, kai tekdavo juos plauti ir naudoti daug kartų? Pamatęs parduotuvėje сметана, mąsčiau, kas tai ir kuo tai susiję su Antanu Smetona. Niekuo. Pasirodo - tai grietinė. Prie kasos vėl sutikau Челядинская А., ir šįkart susitvarkiau su pinigų pluoštu! Ji tik žiūrėjo ir kartojo Да, да, да... Sumokėjus už prekes iš išspausdinus čekį, šis prieš paduodant pirkėjui yra įplėšiamas. Keista. Juk parduotuvė maža ir prie durų tikrai nestovi apsauga, kuri tikrintų, sumokėjai, ar ne...

Atsiprašau, kad kartais pavadinimai baltarusiški, o kartais rusiški. Atskirti juos lengviausia pagal raidę „i“: rusiškuose žodžiuose ji rašoma „и“, o baltarusiškuose - tiesiog „i“. Tačiau kai kirilicų pilna visur, džiaugiuosi, kad kažkada išmokau ją pažinti, iš lėto perskaitau ir suprantu tarptautinius žodžius (кефир, лифт, холл, номер, aўтобус, tралейбус, трамвай, метро и т.д.), o dėl kalbos nebesijaudinu. Ypač, kai čia net angliški pavadinimai rašomi kirilica (žr. įrašą anksčiau).

Prašau jūsų rašyti komentarus čia, o ne siųsti man elektroniniu paštu. Tegul visokie pastebėjimai ir prisiminimai džiugina visus, kurie skaito apie šią keistą šalį.

Syndicate content