Dienoraštis

Atsakau tik už savo įrašus :) Domas.

Autobusas, metro ir parduotuvė

Pirmąsyk važiavau autobusu. Maršrutas numeris vienas, važiuoja iš kažkur į geležinkelio stotį (o, šitą objektą irgi norėčiau aplankyti). Bilietėlio kaina 950 pinigų, bilietus autobuse parduoda kontrolierė. Niekaip galva neišneša, kodėl bilieto kainos nesuapvalina iki vieno kilopinigo ir nepalengvina darbo kontrolierei. Metro kaina tokia pati, tačiau čia reikia iš anksto nusipirkti žetoną arba ilgalaikį bilietą (vėliau taip ir ketiname padaryti). Žetonai plastmasiniai, viduje turi metalo konstrukciją. Sakysite - gudru, žetonus galima išsemti iš aparato ir panaudoti daug kartų, nereikia spausdinti vienkartinių bilietų. Tik mažas bet. Tuos žetonus pardavinėja kioske sėdinti ponia, o Vokietijoje visus bilietus galima nusipirkti iš bilietų aparato. Apie tai, kaip Baltarusijoje sprendžiama nedarbo problema įdarbinant žmones ten, kur jų visai nereikia, dar papasakosiu vėliau. O dabar apie patekimą į metro. Einant link vartų pamatau, kad jie atidaryti! Nesimato nei durelių, nei dažnai tokiose vietose esančių trijų besisukančių vamzdžių. Norisi nemesti žetono ir prabėgti, tačiau Ignas sulaiko - sako, kad jei eini neįmetęs žetono, staiga išlenda durys ir gerai vožteli per kojas. O tada dar teks pabendrauti su pareigūnu - jie budi prie visų įėjimų į metro. Su rankiniais metalo ieškikliais. Minske yra dvi metro linijos, svajojama apie trečią. Todėl pasiklysti sunku, ir maršrutai numerių neturi. Įėjus pro vartus ir įmetus žetoną galima važinėti abiem linijomis tiek, kiek norisi - papildomai mokėti nereikia. Kokią lietingą dieną padarysiu ekskursiją metro ir apžiūrėsiu naujausią metro stotį?
Doc. E. V. Lutsenko kvietimu vykstame pabendrauti į restoraną. Teisybės dėlei pasakysiu, kad kavinių Minske nemačiau, vien tik restoranus. Kadangi buvo kalbama rusiškai, supratau nedaug. Tačiau prieš mane - didžiuliai langai ir vaizdas į judrią gatvę, tad užsiiminėjau savo pomėgiu stebėti žmones. Beje, sakoma, kad Baltarusijoje nereikia žiūrėti žmonėms į akis. Žiūrėsi į paprastą žmogų - palaikys agentu ir gausi į nosį. Žiūrėsi į pareigūną - palaikys banditu, gausi į nosį ir dar sulaikys. Na, gal kažkiek tiesos tame yra. Todėl pasitaikius progai žiūrėjau daug. Užsisakiau bulvinių blynų su vištiena. Kai patiekalą atnešė, prisiminiau pasaką apie lapę ir gervę - blynai sudėti į 10 cm aukščio molinę puodynėlę. Žvilgčiojau, kaip blynus sekasi doroti baltarusiams. Sunkiai sekėsi. Bet blynai gardūs. Supratau, kad buvo giriamas gyvas baltarusiškas alus. Dar buvo kalbama apie daug ką - nuo sauskelnių iki organinių šviestukų gamybos.
Grįžtant į viešbutį užsukome į nedidelę parduotuvę. Kadangi Ignas greituoju būdu susirinko ko jam reikia, sakiau kad nelauktų ir vaikštinėjau vienas. Atsakau į sesers klausimą - ne, senoviškų varškės sūrelių dar neradau. Arba buvo išpirkti, arba parduotuvė per maža tokiam gėriui. Ieškojau tik to, kas būtų pagaminta Baltarusijoje. Įsigijau vaflių (nesiskiria nuo lietuviškų), karvučių (nesitąso, tad netikusios), saulėgrąžų chalvos su razinomis (!), skanių sulčių. Kai prie kasos bandžiau suskaičiuoti beveik 36 kilopinigus, pardavėjai Челядинская А. aiškiai atsibodo laukti ir ji man padėjo iš krūvos banknotų surasti tinkamiausius. Beje, gal kas žinote, kodėl sulčių pakeliai Baltarusijoje parduodami su banderolėmis?
test test
Autobuso bilietas, metro žetonas, interneto kortelė, pusryčių talonas (neėmė, tai ir nedaviau).
test
Dar nematyti smulkūs „zaičikai“, sunkus kambario rakto pakabukas puikiai tinka pinigams paslėgti, kad šie nesisklaidytų po kambarį.
Pasigarsinu radiją - vidury Minsko skamba Lietuvos himnas.

Pinigai ir rūkalai

Pinigo kursas pagal Lietuvos Banką: 2,8668 lito už 10000 pinigų.
Pusryčiavome viešbutyje (beje, dar nesakiau jo pavadinimo - Yubileiny.). Švediškas stalas - iesk bi bagali, kaip sako žemaičiai. Suvartojau blynelius su mėsa/kepenėlėmis, omletą su troškintomis daržovėmis, vaisius su jogurtu, keksiuką, sultis. Į kišenes, deja, nelabai yra ką imti - vaisiai supjaustyti ir nulupti. Nebent kokį keksiuką nugvelbti. Man aiškėja, kad mūsų viešbutis esti beveik Minsko centre. Senamiesčio Minskas beveik neturi. Vokiečiai su rusais Antrojo pasaulinio karo metais gerai pasidarbavo. Įsigijau žemėlapį už 5000 pinigų, bus maloniau vaikščioti.
Nukeliavome į institutą. Doc. E. V. Lutsenko, mūsų vadas, tikriausiai rūko didžiausiu įmanomu dažniu, kokio dar nefiksuoja priešgaisriniai dūmų jutikliai. Išgeriame arbatos (alaus esame kviečiami 17h). Visi aplinkui kalba rusiškai. Suprantu tik atskirus tarptautinius žodžius ir pavardes. Pirmas dešimt minučių man keista. Antras dešimt minučių pykstu, kad kolegos man neišverčia. Nuo dvidešimt pirmos minutės man pasidaro dzin. Bandau mąstyti ir šeriu smegenis dūmais. Vėliau mums aprodo savo laboratorijas (iš viso keturias), papasakoja apie daromus darbus, norus, planus. Vienoje labėje stovi elektronų patranka, nukreipta į daugiabutį gyvenamąjį namą. Sako, kad galia nedidelė, ir žmonėms nekenkia. Iškeliaujame susitarę susitikti penktą vakaro.
Viešbučio valiutos keitykloje gaunu pirmuosius pinigus - už 100 litų net 330000 pinigų. Nedaug trūksta, ir būčiau milijonierius. Baltarusija - daugiausiai milijonierių turinti valstybė Europoje. Ir linksma, ir liūdna. Restorane, kurio pavadinimas ПиццаХауз (taip taip, angliški pavadinimai, užrašyti kirilica, čia populiarūs), trise pravalgome 84690 pinigų (mano: daržovių sriuba, guliašas su daržovėmis, kompotas - iš viso už 27290 pinigų). Kaip kad sakė Ignas, 10 pinigų grąžos negauname. Nuotraukoje matomas ūkis vertas mažiau nei 100 litų.
test
Žemiau - vaizdas pro mano kambario langą. Minske dviejų dalykų tikrai yra daug - statybų (vien pro kambario langą matau dešimt aukštuminių kranų) ir Baltarusiją šlovinančių plakatų. Ant mūsų viešbučio irgi. Nuo pirmo aukšto iki šešiolikto.
test
Beje, vakar vakare sunkiai braškėjęs internetas šiuo metu veikia puikiai. Internetu klausausi Lietuvos radijo.

Atvykimas

Likus dar valandai iki išvykimo intensyviai mąsčiau, ką pasiimti, o ko - ne. Įtikinau save, kad moku dvi savaites pragyventi vos su keliais daiktais. Iš Vilniaus pajudame 9h ryte.
Pasienis. Jau buvau pamiršęs, ką reiškia pasienio patikros punktas ir muitinė - Šengeno erdvė tikrai nuostabus išradimas. Lietuvis pasienietis praleidžia beveik iškart - tik patikrinęs pasus ir automobilio bagažinę. Ne, nelegalų ar vergų mes nevežame, tad - gero kelio! O Baltarusijos pusėje? Tenka užpildyti atvykimo į Baltarusijos Respubliką (registracijos??) lapelį. Pusę jo pasiėmė teta pasienietė, kitas liko man - reikės grąžinti grįžtant į Lietuvą. Ant to lapelio vėliau, jau viešbutyje, gausiu antspaudą, jog tikrai gyvenau oficialioje vietoje, o ne basčiausi velniai-žino-kur. Dar esame klausiami, kur ir kokiu tikslu keliaujame. Atsakius, kad mes esame fizikai ir keliaujame į Stepanov Institute of Physics Minske, paprašomas kvietimas. Turime tokį, tik - o siaube! Jis parašytas angliškai! Teta pasienietė aiškiai nedaug supranta angliškai, tad primygtinai paprašo kitą kartą vežtis kvietimą rusų kalba. Pažadame, pagaliau gauname antspaudus ir galime keliauti. Tiesa, dar keletas popierių automobiliui, kai kurie - net po dvi kopijas. Rašoma ranka, užpildyti ar bent parsisiųsti formas iš interneto nėra galimybės. Popierius valdo.
Keliai. Nesiimu rašyti apibendrinimų, tik tai, ką mačiau ir patyriau savu užpakaliu. O patyriau nedaug - keliai tikrai geresni nei Lenkijoje, miela važiuoti. Vienas keistumas - pakelėse nėra šviesą atspindinčių kuolelių. Juos tikriausiai turi atstoti pakėlese tankiai suaugusios eglių juostos. Automobilių mažai - jų padaugėjo tik įsukus į magistralę, vedančią į Minską.
Miesteliai. Ketinome aplankyti kelias pilis: Lydoje, Naugarduke, Mire. Apie jas atskirai. O važiuodamas pro mažesnius miestelius irgi mažiau įdomių dalykų. Pirmasis, krentantis į akis - daugybė labai panašaus stiliaus gelžbetoninių dekoratyvinių tvorų, juosiančių namus. Skiriasi tik spalvos. Kartais vienoda spalva aptverti - ne atskiri namai, o iškart visas kaimelis. Tikriausiai Baltarusijoje pastatyta labai efektyvus tvorų gaminimo fabrikas. Prie tokių tvorų dera lygiai nupjauta žolė. Čia, kaip ir Lenkijoje, prie kelių matėme daug kryžių (tiek katalikų, tiek ir stačiatikių) bei šventųjų skulptūrų. Šiukšlių mėtosi labai mažai. Beje, pėsčiųjų perėjos Baltarusijoje - geltonai ir baltai dryžuotos.
Lyda. Pagrindinis miesto akcentas - pilis. Į ją, deja, nepatekome - bilietų pardavimo vietoje lyg tyčia prasidėjo pietų pertrauka. Laukti nenorėjome. Pasižvalgėme po ūkininkų turgelį - bulvės, morkos, kopūstai, obuoliai. Moteris su medumi - vienintelė be daržovių. Medaus kaina 30000 pinigų už puslitrį. Tolumoje matosi cerkvė. Daugiau senesnių nei sovietiniai pastatai nematyti.
test test
Naugardukas. Atvažiuojant vaizdas panašus kaip kad atvažiuojant į Šiaulius nuo Kryžkalnio - užkilus ant Aukštelkės kalniuko atsiveria miesto panorama. Pats miestelis irgi įsikūręs ant kalvos. Tai nėra atsitiktinumas, tokia vieta - puikus pasirinkimas gynybinei piliai. Tiesa, tos pilies likę labai nedaug - dviejų bokštų liekanos, o gynybinė siena vos kai kur išlenda iš po žemės. Vyksta kažkokie keisti tvarkymo/kasinėjimo darbai. Šlovę menančiuose piliakalnio šlaituose ganosi ožkos, pašlaites kapsto vištos... Žinia, kad šiame mieste yra gimęs ir gyvenęs poetas Adomas Mickevičius. Tiesa, gidė mokinių grupei pasakoja, kad „Mickevičius - baltarusių ir lenkų poetas“. Ką gi, dar viena keista versija. Miestelio pagrindinė aikštė - Lenino. Aikštės pašonėje stovi jo biustas. Tai pirmasis mano „oficialus Leninas“ po labai daug metų. Beje, mano minėta mokinių grupė atvažiavo senučiuku raudonu „Ikarusu“, kokie kažkada kursuodavo ir tarp Lietuvos miestų.
test test
Myras. Dar viena pilis mūsų kelyje. Tik ši kitokia - reprezentacinė, tikriausiai perstatyta iš gynybinės. Bilieto kaina - 23000 pinigų. Deja, tiek neturime (nes pakelyje neradome nei vienos keityklos), tad pasižadame čia sugrįžti dar kartą. Iki Minsko jau netoli - liko mažiau nei šimtas kilometrų. Suprantame, kad pats laikas prisiminti skaičius, turinčius daug nulių, - pinigų skaičiavimui. Paskutinis mano matytas oficialus pinigo kursas - 2,91 Lt už 10000 pinigų. Taigi, už vieną litą gauni 3400 pinigų. Kolega Ignas sako, kad mažiausia jo matyta kupiūra - 10 pinigų. Ir priduria, kad tokio neduoda grąžos - suapvalina.
test
Minskas. Kelias į Minską primena lietuvišką autostradą. Lengviesiems automobiliams leidžiamas didžiausias greitis yra 120 km/h, kitiems - 100 km/h. Pakelyje dar sutinkame kelių mokestį ir sumokame apie 1€. Kelių mokesčio rinkėjus saugo pareigūnai, ginkluoti automatai. Pamirškite ES, čia Baltarusija. Minskas, kaip ir visa Baltarusija - klaidus. Baltarusijos GPS žemėlapių nėra, o mūsų Google Maps nuorodos baigiasi ties pirmuoju kelio remontu beveik Minsko centre. Šiek tiek paklaidžioję (važiavimo kryptį derinome pagal besileidžiančios saulės padėtį), pasiekėme viešbutį.
Viešbutis. Iš išorės atrodo kaip gerokai padėvėtas bendrabutis. Bet *** mums liepia prarasti vilties. Nenusiviliu. Ponia registratorė kalba su manimi rusiškai, aš su ja - lietuviškai. Susišnekame. Gaunu štampą į savo registracijos lapelį ir kylu į penktą aukštą. Dabar sėdžiu kambaryje ir rašau. Vienas žiaurus nusivylimas - čia visur leidžiama rūkyti! Net pro uždarytas duris veržiasi smarvė. Fe!!! Internetas mokamas: 3 valandos - 4000 pinigų, 10 valandų - 9500 pinigų. Pasitikriname savo daugelio nulių žinias. Išvada - nebrangu, imame.
Nuo šiandien trylika dienų atsikėlęs pirmiausia žiūrėsiu ne orų prognozę, o pinigo kursą...

Baltarusija



Ką aš žinojau apie Baltarusiją prieš čia atvykdamas:

  1. Čia draudžiama ploti;
  2. Čia tikriausiai draudžiama trypti (o ką daryti, jei šalta???);
  3. Baltarusija neturi priėjimo prie jūros (tuo geriau Lietuvai);
  4. Baltarusija nepriklauso ES, todėl norint čia patekti reikalingos viza;
  5. Baltarusijos plotas kelis kartus didesnis už Lietuvos, gyventojų skaičius - apie 10 milijonų, o sostinė - Minskas;
  6. Baltarusijos prezidentas yra Aleksandras Lukašenka, pravarde „Batka“, prezidentauja jau trečią ar ketvirtą kadenciją;
  7. Batkos valia suiminėjami opoziciniai aktyvistai, vaikomi mitingai etc;
  8. Baltarusijos rublis šiemet jau kelis kartus devalvuotas, todėl kartais geriau rinktis šikpopierį;
  9. Yra Lietuvos verslininkų, sėkmingai kuriančių čia savo verslą;
  10. Dar šis bei tas.

Genutė

Šiandien po labai ilgo laiko ponas Bilas man atsiuntė Genutę - Windows Genuine Advantage Notification (KB905474). Tikriausiai atsiųs ir kitiems xp naudotojams, būkite atsargūs.

vortex/distrowatch

Andrew Gillis has announced the release of VortexBox 1.9, a Fedora-based distribution with the ability to turn an unused computer into an easy-to-use music server.

kaip manot Vortex of Evil ar nelabai? :]

Šredingerio katė

belaukiant naujo šlako relyzo...

More fun with Slackware's version numbers as Patrick Volkerding announces the latest release candidate for the upcoming Slackware Linux 13.37: "There have been quite a few changes so we will have one more release candidate: Slackware 13.37 RC 3.14159265358979323846264338327950288419716. Very close now!

Liber Sapientiae

Diligite iustitiam qui iudicatis terram sentite.

Gnome and the gulag mentality ( ./ apie gnoma)

The biggest trouble I have with gnome is the designers constant push to force me using my computer their way 'for my own good'. No, sorry, I won't, thank you very much. I've used almost every other GUI / desktop manager around, none has tried so constantly to take away my freedom to organize the way I want to work. To add insult to injury, Gnome color schemes and icon design always seem to lag 10 years behind current fashion. Gnome reminds me of my childhood in the cold war era. Although I was born in western europe, it feels like soviets are rolling their tank divisions through my computer. You wait months in a line waiting for next release, just to hear : 'there's no more resize button, get away, and if you're not happy, praise tell me, comrade, why would you need one ? Didn't you know resize buttons are antisocial ?'. And you end up living in a concrete shack, decorated by shades of gray, praising the vision of the komintern. Just say no.

Syndicate content