Dienoraštis

Atsakau tik už savo įrašus :) Domas.

Nuotykiai su Leninu ir pareigūnu (milicininku/saugumiečiu)


Pinigo kursas pagal LB: 2,9168 lito už 10000 pinigų (palyginus su vakar +0,0500 lito/+1,7441%). Kursas viešbučio keitykloje nesikeičia.

Šiandien Minske buvo puikus oras. Saulė švietė visą dieną, tad dienos metu su striuke buvo net per šilta. Tačiau trumpai. Vakare staigiai atvėso, šalna tikrai bus. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba rytojui taip pat prognozuoja puikų orą. Šaunu.

Dėl tam tikrų priežasčių į institutą nukeliavome tik prieš 15 valandą. Trumpai aptarėme matavimų rezultatus (tačiau kai atmosferoje tabako koncentracija tikriausiai galėtų būti matuojama procentais, tai atrodė pusė amžinybės...), kolega baltarusis (neatsimenu jų vardų, tačiau visi tradiciniai; buvo Vasia, Kolia, Evgenij, ...) sustatė matavimo sistemą ir rytoj nuo rytoj jau pradėsime darbuotis. Bet prieš visa tai dar patyrėme daug nuotykių.
test
Kažkokia sluptūra.

Ryte vykome į didžiulį prekybos centrą - Столица (Sostinė/Kapitalas - randu du vertimus). Jis įdomus dėl kelių priežasčių. Antra priežastis yra tai, kad prekybos centras yra įsikūręs po žeme - visi trys aukštai, kiekvienas šiek tiek mažesnis už ankstesnį. Į paviršių iškyla tik nedideli skulptūromis dekoruoti stiklo kupolai - šiek tiek natūralios šviesos. Vidus primena akropolius Lietuvoje, tik mažiau valgymo ir visai mažai pramogų vietų - 95 nuošimčiai parduotuvių yra škurlynai/batynai. Ilgai neužtrukome. O pirma priežastis tokia, kad prekybos centras įsikūręs po svarbiausiu Minsko akcentu - aikštės su Leninu. Greta stovi Baltarusijos Parlamentas.
test
Visai kaip tame eilėraštyje:
Žydi alyvos,
Dangus toks mėlýnas.
Aikštėj kaip gyvas,
Šypsosi Leninas.

Autoriaus neprisimenu.
Norėčiau sugrįžti čia tuo metu, kai Leninui blizgins makaulę. Juk kartais blizgina, taip? Nuotraukoje neatrodo labai apš*ktas paukščių.


Priešais jį - didžiuuuuuulis Leninas mąsliai žvelgia į Baltarusijos valstybinį universitetą (brus. - Беларускі дзяржаўны універсітэт; rus. - Белорусский государственный университет), šiemet švenčiantį devyniasdešimties metų jubiliejų. Leninui iš dešinės - Baltarusijos valstybinis pedagoginis universitetas (rus. Белорусский государственный педагогический университет), šiek tiek toliau kairėje - Šventųjų Simono ir Elenos bažnyčia, dažnai vadinama tiesiog Raudonąja bažnyčia. Sakoma, kad tai gražiausia Bažnyčia Minske.
test

Tiesa, pati aikštė, ilgai vadinta Lenino, nuo 1991 metų vadinasi Nepriklausomybės aikšte. Tačiau pačiam Leninui, panašu, grėsmės kol kas nėra... Radau tinklalapį, rašantį, kad šalia yra ir „garsioji Nacionalinė biblioteka“. Nesąmonė, ji yra gerokai toliau, apie 20 min automobiliu į šiaurės rytus. Pravažiavome ją, bet šįkart nesustojome.

Nusifotografavę su Vadu, nuėjome į bažnyčią. Kadangi tolesnis maršrutas vedė pro Vadą dar kartą, tai sumaniau padaryti dar porą nuotraukų - iš kitų šonų. Vieną padariau. Kai jau ketinau daryti antrąją - išgirdau šaukiant pareigūną, kurį matėme marširuojantį pirmyn-atgal pro Lenino paminklą. Pirma mintis - šakės. Antra mintis - ne man, galiu eiti. Trečia mintis - verčiau palaukti ir apsimesti, kad ne man. Man. Šakės. Prieina. Net nebandau klausyti, ką jis kalba (vis vien nesuprasiu, o iš jaudulio ir добрый день pamiršau), o pradedu ieškoti paso. Suprantu, kad palikau viešbutyje. Šakės. Galiausiai jis sako: Sprechen sie deutsch? Aha, esu panašus į vokietį. Atsakau: We rather talk in English. Pasisekė, moka ir taip. Passport? I don't have it here. Jau vėliau supratau, kad galėjome kalbėti ir rusiškai, nes po to sekė žodis Fotoaparat! (nežinau, kuria kalba), po kurio kažką vapėdamas ištraukiau iš kišenės fotoaparatą - supratau, jog nufotografavau kažką netinkamo. Drauge atidžiai peržiūrėjome keletą nuotraukų (jose, žinoma, Leninas ir bažnyčia) ir jau galėjau keliauti toliau. Per tą laiką iki manęs grįžo Ignas, spėjęs paėjėti, kol dariau nuotraukas, bet pagalbos nebereikėjo. Susikalbėjome tarptautine kalba: pasport ir fotoaparat. Gerai, kad į kadrą nepateko nefotogeniškai jautęsis pareigūnas arba dar velniai-žino-kas. Ir tikrai gerai, kad šis poliglotas nesunkiai įsitikimo, jog nekeliu grėsmės draugiškai demokratiškai Baltarusijai.
test
Vado nuotrauka iš kairės. Fotografuoti iš dešinės (simboliška, ar ne?) draudžiama.

Toliau keliavome į medžiagų parduotuvę. Tai vienas iš dalykų, ko čia galima rasti pigiai. Už metrą vilnonės medžiagos paltui siūti kolegos mokėjo nuo 13 litų. Iš viso palikę apie pusę milijono pinigų, keliavome pavalgyti. Užtikome įdomų originalų restoraną (vėl! Nors jau mačiau ir кафе). Daugelis kėdžių - báltos statinių imitacijos, senus laikraščius vaizduojantys tapetai, staliukai su žmonių nuotraukomis ant stalviršio. Ir natūralaus dydžio plastmasinė (?) karvė prie įėjimo. Mano pietūs - kopūstų sriuba, guliašas su bulvėmis, gira - už 21000 pinigų.

Po pietų keliavome į institutą (žr. aukščiau), o po to - ieškoti degalinės. Tokių Minsko centre nėra (ne taip, kaip Berlyne, kur degalinę teko matyti miesto centre, gyvenamojo namo pirmame aukšte). Teko keliauti apie 5 kilometrus į pakraštį ir degalinę radome už 6 ar 8 juostas turinčio greitkelio, juosiančio visą Minską. Toliau rekomenduoju neskaityti silpnų nervų vairuotojams - paskelbsiu degalų kainas. Prieš tai tik pasakysiu, kad A98 benzino Baltarusijoje dar nematėme, A95 prekiaujama ne visur, tačiau yra egzotinio A80! Prisimenate tokį? Taigi, degalų kainos už vieną litrą (visa laimė, kad ne už galoną - su tokiu LTL/BYR kursu ir nenormaliu matavimo vienetu būtų visai liūdna...):

  • A95 - 3500 pinigų;
  • dyzelinas - 2700 pinigų;
  • dujos - 2800 pinigų.


Gražu? Paskaičiavome, jog taupiu automobiliu Baltarusijoje galima keliauti už ~5Lt/100km. Prieš pildami dujas šiukštu nepamirškite ne tik išlaipinti keleivių ir išjungti variklio, bet ir atidaryti kapoto dangčio! Už dujas ir benziną mokama atskirose kasose, tačiau jos abi yra atskirai nuo nedidelės parduotuvės kasos. Dar vienas nedarbo mažinimo pavyzdys.

Vakare įsigijome lydytų sūrelių, įpakuotų folijoje (atsimenate?). Pavadinimai skirtingi, kainos skirtingos (nuo ~2500 iki ~3500 pinigų už 100g), tačiau skoniai skiriasi nedaug. Sūreliai mums pasirodė šiek tiek per kieti, tačiau žiauriai tiko prie Prano žmonos dar Vilniuje keptos vaisinės duonos. Taip pat sutvarkiau varškę su slyvomis (200g už 5450 pinigų), o баба ромовая (100g už 1710 pinigų) lauks manęs rytoj. Beje, paprastas vienkartinis пакет фасовка, skirtas bandelėms įsidėti, čia kaštuoja visus 140 pinigų. Nejaugi teks prisiminti mamos pasakotus laikus, kai tekdavo juos plauti ir naudoti daug kartų? Pamatęs parduotuvėje сметана, mąsčiau, kas tai ir kuo tai susiję su Antanu Smetona. Niekuo. Pasirodo - tai grietinė. Prie kasos vėl sutikau Челядинская А., ir šįkart susitvarkiau su pinigų pluoštu! Ji tik žiūrėjo ir kartojo Да, да, да... Sumokėjus už prekes iš išspausdinus čekį, šis prieš paduodant pirkėjui yra įplėšiamas. Keista. Juk parduotuvė maža ir prie durų tikrai nestovi apsauga, kuri tikrintų, sumokėjai, ar ne...

Atsiprašau, kad kartais pavadinimai baltarusiški, o kartais rusiški. Atskirti juos lengviausia pagal raidę „i“: rusiškuose žodžiuose ji rašoma „и“, o baltarusiškuose - tiesiog „i“. Tačiau kai kirilicų pilna visur, džiaugiuosi, kad kažkada išmokau ją pažinti, iš lėto perskaitau ir suprantu tarptautinius žodžius (кефир, лифт, холл, номер, aўтобус, tралейбус, трамвай, метро и т.д.), o dėl kalbos nebesijaudinu. Ypač, kai čia net angliški pavadinimai rašomi kirilica (žr. įrašą anksčiau).

Prašau jūsų rašyti komentarus čia, o ne siųsti man elektroniniu paštu. Tegul visokie pastebėjimai ir prisiminimai džiugina visus, kurie skaito apie šią keistą šalį.

Autobusas, metro ir parduotuvė

Pirmąsyk važiavau autobusu. Maršrutas numeris vienas, važiuoja iš kažkur į geležinkelio stotį (o, šitą objektą irgi norėčiau aplankyti). Bilietėlio kaina 950 pinigų, bilietus autobuse parduoda kontrolierė. Niekaip galva neišneša, kodėl bilieto kainos nesuapvalina iki vieno kilopinigo ir nepalengvina darbo kontrolierei. Metro kaina tokia pati, tačiau čia reikia iš anksto nusipirkti žetoną arba ilgalaikį bilietą (vėliau taip ir ketiname padaryti). Žetonai plastmasiniai, viduje turi metalo konstrukciją. Sakysite - gudru, žetonus galima išsemti iš aparato ir panaudoti daug kartų, nereikia spausdinti vienkartinių bilietų. Tik mažas bet. Tuos žetonus pardavinėja kioske sėdinti ponia, o Vokietijoje visus bilietus galima nusipirkti iš bilietų aparato. Apie tai, kaip Baltarusijoje sprendžiama nedarbo problema įdarbinant žmones ten, kur jų visai nereikia, dar papasakosiu vėliau. O dabar apie patekimą į metro. Einant link vartų pamatau, kad jie atidaryti! Nesimato nei durelių, nei dažnai tokiose vietose esančių trijų besisukančių vamzdžių. Norisi nemesti žetono ir prabėgti, tačiau Ignas sulaiko - sako, kad jei eini neįmetęs žetono, staiga išlenda durys ir gerai vožteli per kojas. O tada dar teks pabendrauti su pareigūnu - jie budi prie visų įėjimų į metro. Su rankiniais metalo ieškikliais. Minske yra dvi metro linijos, svajojama apie trečią. Todėl pasiklysti sunku, ir maršrutai numerių neturi. Įėjus pro vartus ir įmetus žetoną galima važinėti abiem linijomis tiek, kiek norisi - papildomai mokėti nereikia. Kokią lietingą dieną padarysiu ekskursiją metro ir apžiūrėsiu naujausią metro stotį?
Doc. E. V. Lutsenko kvietimu vykstame pabendrauti į restoraną. Teisybės dėlei pasakysiu, kad kavinių Minske nemačiau, vien tik restoranus. Kadangi buvo kalbama rusiškai, supratau nedaug. Tačiau prieš mane - didžiuliai langai ir vaizdas į judrią gatvę, tad užsiiminėjau savo pomėgiu stebėti žmones. Beje, sakoma, kad Baltarusijoje nereikia žiūrėti žmonėms į akis. Žiūrėsi į paprastą žmogų - palaikys agentu ir gausi į nosį. Žiūrėsi į pareigūną - palaikys banditu, gausi į nosį ir dar sulaikys. Na, gal kažkiek tiesos tame yra. Todėl pasitaikius progai žiūrėjau daug. Užsisakiau bulvinių blynų su vištiena. Kai patiekalą atnešė, prisiminiau pasaką apie lapę ir gervę - blynai sudėti į 10 cm aukščio molinę puodynėlę. Žvilgčiojau, kaip blynus sekasi doroti baltarusiams. Sunkiai sekėsi. Bet blynai gardūs. Supratau, kad buvo giriamas gyvas baltarusiškas alus. Dar buvo kalbama apie daug ką - nuo sauskelnių iki organinių šviestukų gamybos.
Grįžtant į viešbutį užsukome į nedidelę parduotuvę. Kadangi Ignas greituoju būdu susirinko ko jam reikia, sakiau kad nelauktų ir vaikštinėjau vienas. Atsakau į sesers klausimą - ne, senoviškų varškės sūrelių dar neradau. Arba buvo išpirkti, arba parduotuvė per maža tokiam gėriui. Ieškojau tik to, kas būtų pagaminta Baltarusijoje. Įsigijau vaflių (nesiskiria nuo lietuviškų), karvučių (nesitąso, tad netikusios), saulėgrąžų chalvos su razinomis (!), skanių sulčių. Kai prie kasos bandžiau suskaičiuoti beveik 36 kilopinigus, pardavėjai Челядинская А. aiškiai atsibodo laukti ir ji man padėjo iš krūvos banknotų surasti tinkamiausius. Beje, gal kas žinote, kodėl sulčių pakeliai Baltarusijoje parduodami su banderolėmis?
test test
Autobuso bilietas, metro žetonas, interneto kortelė, pusryčių talonas (neėmė, tai ir nedaviau).
test
Dar nematyti smulkūs „zaičikai“, sunkus kambario rakto pakabukas puikiai tinka pinigams paslėgti, kad šie nesisklaidytų po kambarį.
Pasigarsinu radiją - vidury Minsko skamba Lietuvos himnas.

Pinigai ir rūkalai

Pinigo kursas pagal Lietuvos Banką: 2,8668 lito už 10000 pinigų.
Pusryčiavome viešbutyje (beje, dar nesakiau jo pavadinimo - Yubileiny.). Švediškas stalas - iesk bi bagali, kaip sako žemaičiai. Suvartojau blynelius su mėsa/kepenėlėmis, omletą su troškintomis daržovėmis, vaisius su jogurtu, keksiuką, sultis. Į kišenes, deja, nelabai yra ką imti - vaisiai supjaustyti ir nulupti. Nebent kokį keksiuką nugvelbti. Man aiškėja, kad mūsų viešbutis esti beveik Minsko centre. Senamiesčio Minskas beveik neturi. Vokiečiai su rusais Antrojo pasaulinio karo metais gerai pasidarbavo. Įsigijau žemėlapį už 5000 pinigų, bus maloniau vaikščioti.
Nukeliavome į institutą. Doc. E. V. Lutsenko, mūsų vadas, tikriausiai rūko didžiausiu įmanomu dažniu, kokio dar nefiksuoja priešgaisriniai dūmų jutikliai. Išgeriame arbatos (alaus esame kviečiami 17h). Visi aplinkui kalba rusiškai. Suprantu tik atskirus tarptautinius žodžius ir pavardes. Pirmas dešimt minučių man keista. Antras dešimt minučių pykstu, kad kolegos man neišverčia. Nuo dvidešimt pirmos minutės man pasidaro dzin. Bandau mąstyti ir šeriu smegenis dūmais. Vėliau mums aprodo savo laboratorijas (iš viso keturias), papasakoja apie daromus darbus, norus, planus. Vienoje labėje stovi elektronų patranka, nukreipta į daugiabutį gyvenamąjį namą. Sako, kad galia nedidelė, ir žmonėms nekenkia. Iškeliaujame susitarę susitikti penktą vakaro.
Viešbučio valiutos keitykloje gaunu pirmuosius pinigus - už 100 litų net 330000 pinigų. Nedaug trūksta, ir būčiau milijonierius. Baltarusija - daugiausiai milijonierių turinti valstybė Europoje. Ir linksma, ir liūdna. Restorane, kurio pavadinimas ПиццаХауз (taip taip, angliški pavadinimai, užrašyti kirilica, čia populiarūs), trise pravalgome 84690 pinigų (mano: daržovių sriuba, guliašas su daržovėmis, kompotas - iš viso už 27290 pinigų). Kaip kad sakė Ignas, 10 pinigų grąžos negauname. Nuotraukoje matomas ūkis vertas mažiau nei 100 litų.
test
Žemiau - vaizdas pro mano kambario langą. Minske dviejų dalykų tikrai yra daug - statybų (vien pro kambario langą matau dešimt aukštuminių kranų) ir Baltarusiją šlovinančių plakatų. Ant mūsų viešbučio irgi. Nuo pirmo aukšto iki šešiolikto.
test
Beje, vakar vakare sunkiai braškėjęs internetas šiuo metu veikia puikiai. Internetu klausausi Lietuvos radijo.

Atvykimas

Likus dar valandai iki išvykimo intensyviai mąsčiau, ką pasiimti, o ko - ne. Įtikinau save, kad moku dvi savaites pragyventi vos su keliais daiktais. Iš Vilniaus pajudame 9h ryte.
Pasienis. Jau buvau pamiršęs, ką reiškia pasienio patikros punktas ir muitinė - Šengeno erdvė tikrai nuostabus išradimas. Lietuvis pasienietis praleidžia beveik iškart - tik patikrinęs pasus ir automobilio bagažinę. Ne, nelegalų ar vergų mes nevežame, tad - gero kelio! O Baltarusijos pusėje? Tenka užpildyti atvykimo į Baltarusijos Respubliką (registracijos??) lapelį. Pusę jo pasiėmė teta pasienietė, kitas liko man - reikės grąžinti grįžtant į Lietuvą. Ant to lapelio vėliau, jau viešbutyje, gausiu antspaudą, jog tikrai gyvenau oficialioje vietoje, o ne basčiausi velniai-žino-kur. Dar esame klausiami, kur ir kokiu tikslu keliaujame. Atsakius, kad mes esame fizikai ir keliaujame į Stepanov Institute of Physics Minske, paprašomas kvietimas. Turime tokį, tik - o siaube! Jis parašytas angliškai! Teta pasienietė aiškiai nedaug supranta angliškai, tad primygtinai paprašo kitą kartą vežtis kvietimą rusų kalba. Pažadame, pagaliau gauname antspaudus ir galime keliauti. Tiesa, dar keletas popierių automobiliui, kai kurie - net po dvi kopijas. Rašoma ranka, užpildyti ar bent parsisiųsti formas iš interneto nėra galimybės. Popierius valdo.
Keliai. Nesiimu rašyti apibendrinimų, tik tai, ką mačiau ir patyriau savu užpakaliu. O patyriau nedaug - keliai tikrai geresni nei Lenkijoje, miela važiuoti. Vienas keistumas - pakelėse nėra šviesą atspindinčių kuolelių. Juos tikriausiai turi atstoti pakėlese tankiai suaugusios eglių juostos. Automobilių mažai - jų padaugėjo tik įsukus į magistralę, vedančią į Minską.
Miesteliai. Ketinome aplankyti kelias pilis: Lydoje, Naugarduke, Mire. Apie jas atskirai. O važiuodamas pro mažesnius miestelius irgi mažiau įdomių dalykų. Pirmasis, krentantis į akis - daugybė labai panašaus stiliaus gelžbetoninių dekoratyvinių tvorų, juosiančių namus. Skiriasi tik spalvos. Kartais vienoda spalva aptverti - ne atskiri namai, o iškart visas kaimelis. Tikriausiai Baltarusijoje pastatyta labai efektyvus tvorų gaminimo fabrikas. Prie tokių tvorų dera lygiai nupjauta žolė. Čia, kaip ir Lenkijoje, prie kelių matėme daug kryžių (tiek katalikų, tiek ir stačiatikių) bei šventųjų skulptūrų. Šiukšlių mėtosi labai mažai. Beje, pėsčiųjų perėjos Baltarusijoje - geltonai ir baltai dryžuotos.
Lyda. Pagrindinis miesto akcentas - pilis. Į ją, deja, nepatekome - bilietų pardavimo vietoje lyg tyčia prasidėjo pietų pertrauka. Laukti nenorėjome. Pasižvalgėme po ūkininkų turgelį - bulvės, morkos, kopūstai, obuoliai. Moteris su medumi - vienintelė be daržovių. Medaus kaina 30000 pinigų už puslitrį. Tolumoje matosi cerkvė. Daugiau senesnių nei sovietiniai pastatai nematyti.
test test
Naugardukas. Atvažiuojant vaizdas panašus kaip kad atvažiuojant į Šiaulius nuo Kryžkalnio - užkilus ant Aukštelkės kalniuko atsiveria miesto panorama. Pats miestelis irgi įsikūręs ant kalvos. Tai nėra atsitiktinumas, tokia vieta - puikus pasirinkimas gynybinei piliai. Tiesa, tos pilies likę labai nedaug - dviejų bokštų liekanos, o gynybinė siena vos kai kur išlenda iš po žemės. Vyksta kažkokie keisti tvarkymo/kasinėjimo darbai. Šlovę menančiuose piliakalnio šlaituose ganosi ožkos, pašlaites kapsto vištos... Žinia, kad šiame mieste yra gimęs ir gyvenęs poetas Adomas Mickevičius. Tiesa, gidė mokinių grupei pasakoja, kad „Mickevičius - baltarusių ir lenkų poetas“. Ką gi, dar viena keista versija. Miestelio pagrindinė aikštė - Lenino. Aikštės pašonėje stovi jo biustas. Tai pirmasis mano „oficialus Leninas“ po labai daug metų. Beje, mano minėta mokinių grupė atvažiavo senučiuku raudonu „Ikarusu“, kokie kažkada kursuodavo ir tarp Lietuvos miestų.
test test
Myras. Dar viena pilis mūsų kelyje. Tik ši kitokia - reprezentacinė, tikriausiai perstatyta iš gynybinės. Bilieto kaina - 23000 pinigų. Deja, tiek neturime (nes pakelyje neradome nei vienos keityklos), tad pasižadame čia sugrįžti dar kartą. Iki Minsko jau netoli - liko mažiau nei šimtas kilometrų. Suprantame, kad pats laikas prisiminti skaičius, turinčius daug nulių, - pinigų skaičiavimui. Paskutinis mano matytas oficialus pinigo kursas - 2,91 Lt už 10000 pinigų. Taigi, už vieną litą gauni 3400 pinigų. Kolega Ignas sako, kad mažiausia jo matyta kupiūra - 10 pinigų. Ir priduria, kad tokio neduoda grąžos - suapvalina.
test
Minskas. Kelias į Minską primena lietuvišką autostradą. Lengviesiems automobiliams leidžiamas didžiausias greitis yra 120 km/h, kitiems - 100 km/h. Pakelyje dar sutinkame kelių mokestį ir sumokame apie 1€. Kelių mokesčio rinkėjus saugo pareigūnai, ginkluoti automatai. Pamirškite ES, čia Baltarusija. Minskas, kaip ir visa Baltarusija - klaidus. Baltarusijos GPS žemėlapių nėra, o mūsų Google Maps nuorodos baigiasi ties pirmuoju kelio remontu beveik Minsko centre. Šiek tiek paklaidžioję (važiavimo kryptį derinome pagal besileidžiančios saulės padėtį), pasiekėme viešbutį.
Viešbutis. Iš išorės atrodo kaip gerokai padėvėtas bendrabutis. Bet *** mums liepia prarasti vilties. Nenusiviliu. Ponia registratorė kalba su manimi rusiškai, aš su ja - lietuviškai. Susišnekame. Gaunu štampą į savo registracijos lapelį ir kylu į penktą aukštą. Dabar sėdžiu kambaryje ir rašau. Vienas žiaurus nusivylimas - čia visur leidžiama rūkyti! Net pro uždarytas duris veržiasi smarvė. Fe!!! Internetas mokamas: 3 valandos - 4000 pinigų, 10 valandų - 9500 pinigų. Pasitikriname savo daugelio nulių žinias. Išvada - nebrangu, imame.
Nuo šiandien trylika dienų atsikėlęs pirmiausia žiūrėsiu ne orų prognozę, o pinigo kursą...

Baltarusija



Ką aš žinojau apie Baltarusiją prieš čia atvykdamas:

  1. Čia draudžiama ploti;
  2. Čia tikriausiai draudžiama trypti (o ką daryti, jei šalta???);
  3. Baltarusija neturi priėjimo prie jūros (tuo geriau Lietuvai);
  4. Baltarusija nepriklauso ES, todėl norint čia patekti reikalingos viza;
  5. Baltarusijos plotas kelis kartus didesnis už Lietuvos, gyventojų skaičius - apie 10 milijonų, o sostinė - Minskas;
  6. Baltarusijos prezidentas yra Aleksandras Lukašenka, pravarde „Batka“, prezidentauja jau trečią ar ketvirtą kadenciją;
  7. Batkos valia suiminėjami opoziciniai aktyvistai, vaikomi mitingai etc;
  8. Baltarusijos rublis šiemet jau kelis kartus devalvuotas, todėl kartais geriau rinktis šikpopierį;
  9. Yra Lietuvos verslininkų, sėkmingai kuriančių čia savo verslą;
  10. Dar šis bei tas.

Genutė

Šiandien po labai ilgo laiko ponas Bilas man atsiuntė Genutę - Windows Genuine Advantage Notification (KB905474). Tikriausiai atsiųs ir kitiems xp naudotojams, būkite atsargūs.

vortex/distrowatch

Andrew Gillis has announced the release of VortexBox 1.9, a Fedora-based distribution with the ability to turn an unused computer into an easy-to-use music server.

kaip manot Vortex of Evil ar nelabai? :]

Šredingerio katė

belaukiant naujo šlako relyzo...

More fun with Slackware's version numbers as Patrick Volkerding announces the latest release candidate for the upcoming Slackware Linux 13.37: "There have been quite a few changes so we will have one more release candidate: Slackware 13.37 RC 3.14159265358979323846264338327950288419716. Very close now!

Liber Sapientiae

Diligite iustitiam qui iudicatis terram sentite.

Syndicate content